Juliaus Osokino tinklaraštis

Beveik visą praeitą vasarą lepinausi saulės kaitra ir daugiau nei 10 kg antsvorio negailėjusiomis atostogomis Italijoje. Šiais metais pigus „Ryanair“ kompanijos lėktuvo bilietas iš Kauno oro uosto į Liverpulį pranašavo lietų bei sunkų darbą. Rizikingai, tačiau sėkmingai bilietą pirkau prieš mėnesį iki skrydžio, kuris buvo gegužės 26 dieną, dar tada nežinodamas, ar pavyks sėkmingai iki lėktuvo pakilimo užbaigti sesiją universitete, ar ne. Ir štai jau beveik mėnuo, kaip aš čia.

Buvau nusiteikęs prastam orui, dažnam lietui, tad skėtį turėjau rankiniame bagaže dar skrydžio metu. Žinoma, Liverpulis buvo apsiniaukęs, niūrus, kaip kad ir tikėjausi. Bet labiausiai nustebino baisi smarvė, užrietusi nosį tik išlipus iš lėktuvo – tarytum mėšlo dvokas atokiam Lietuvos kaime. Nežinau, gal čia dėl upės šalia, o gal šiaip koks chemikalų lietus buvo tik ką nulijęs… Taip, Jungtinė Karalystė nėra tvarkinga, net ir gąsdinanti 75 svarų bauda už šiukšlinimą nė motais vietiniams.

Kadangi mano kelionės tikslas buvo kiek toliau esantis didmiestis Lidsas, turėjau dviem autobusais keliauti keletą valandų su persėdimu Mančesteryje. Iškart pastebėjau baisų ir sunkiai suprantamą vietinių akcentą, prie kurio nesugebėjau priprasti net štai po mėnesio. Tačiau, nepaisant nesuprantamai suprantamos anglų kalbos, iš pradžių siaubingai atrodusio kairės pusės eismo bei pastovaus pasimetimo prie pėsčiųjų perėjos, kai protas susimaišo, į kurią pusę žvalgytis, Lidsą bei draugės darbovietę pasiekiau sėkmingai.

Pats Lidsas – didžiulis, o ir yra antras pagal gyventojų skaičių Anglijoje. Tačiau, kaip kad sako mano draugė Rūta, labiau pramoninis: nei pamatyti labai daug ko čia nėra, nei šiaip kažkuo garsus. Galbūt todėl apie šį miestą nebuvau net girdėjęs… Žinoma, tiems, kuriems patinka žmonių bei visuotinių parduotuvių begalybė, patiktų ir Lidsas. Šeštadieniais pagrindinėse pėsčiųjų gatvėse čia žmonių lyg per didžiausią šventę pas mus Lietuvoje.

Galbūt klysta tie, kurie įsivaizduoja Jungtinę Karalystę amžino rūko bei lietaus apsuptyje. Galiu drąsiai teigti, kad saulės ir kaitros čia pakankamai. Tačiau dažnais atvejais oras staigiai keičiasi – tą pačią dieną gali ir kaitinti saulė giedrame danguje, ir užklupti liūtis. Tad aš pats nuolat nešiojuosi skėtį… Nors vietiniai čia pripratę: ramiausiai žygiuoja ir kiaurai permirkę, ir dar ypač plonai apsirengę šaltyje. Žinoma, kai nuo pat gimimo tenka augti tokioje aplinkoje, tai organizmas adaptuojasi… Bet atvykėliams tikrai kad pavojinga – nesunku peršalti.

Kadangi Jungtinėje Karalystėje gyvena daug lietuvių, apie daugelį keistenybių jau buvau girdėjęs: nestebino nei du atskiri šilto ir šalto vandens čiaupai (didžiausia nesąmonė, kurią tik teko matyti), nei indų plovimas nepraskalavus, nei po centrą šaltyje pusplikės lakstančios girtos jaunos merginos. Jaunimo kultūra čia iš tikro tragiška, jau pirmąjį vakarą teko išvysti nuogą užpakalį pro autobuso langą, sėdint ir gurkšnojant kavą McDonald’s restorane. Taip, keistuolių čia pilna. Bet po kurio laiko jau niekas nebestebina…

Nors apsistojau pas draugę, kuri gyvena 3 ar net 4 km nuo centro, dažniausiai vaikščiodavome pėstute, kadangi 1,70 svaro už vienkartinį bilietą mokėti tikrai kad nekyla ranka… Ir sportas geras. Tiesa, taksi čia neką brangesni, keliaujant bent jau dviese. O juos dažniausiai vairuoja musulmonai, dar kitaip vadinami babajais. Tačiau jie ne tokie, kokius mes įsivaizduojame – daugelis ir maloniai pabendraus, ir atpažins, jei kokį kartą jau vežė.

Pirmoji naktinė išvyka į Lidso klubą buvo dvejopa: nauja, bet neįspūdinga, gera, bet brangu. O ir barai man nebuvo malonūs… Tipiniai angliški, visi net labai panašūs. Jau galvojau, kad niekas neprilygs mėgiamoms Vilniaus vietoms, kol kartą neužsukome į „Neon Cactus“ – mažą, bet siaubingai jaukią vietelę su beprotiškai skirtingais ir įdomiais žmonėmis, vežančia muzika bei kažkur ore tvyrančia teigiama nuotaika. Tai vieta, kur tikrai vesčiausi atvykusį svečią, tad rekomenduoju visiems, kurie kokiu tai būdu atsidurs Lidse.

Daug kas sako, kad jau nebe tie laikai, kai darbą Jungtinėje Karalystėje galima buvo rasti, užėjus į pirmą pasitaikusią kavinukę ar restoraną. Taip, tuo teko įsitikinti pačiam. Bet darbą radau, tik kad neilgam… Ir štai, praėjus mėnesiui, nusprendžiau judėti pirmyn. Atvykau čia ne tik kad padirbėti, tačiau ir įgyti kuo daugiau patirties, galbūt net suprasti, ko noriu iš savo ateities. Tad šiandien atsisveikinu su Lidsu, paskutinį kartą gaminu mylimai Rūtai pietus ir keliauju į kitą Anglijos pusę – kurortinį miestą Braitoną. Nuotykiai tęsiasi…

Būdamas Italijoje, pamačiau nemažą dalį Kalabrijos regiono, kuriame susiformavę įspūdingi didžiuliai miestai, o prie jūros krantų – kurortiniai jaukūs miesteliai, išlaikę senąją tradicinę itališką dvasią. Į tuos, kurie mane sužavėjo, grįžau dar ne kartą.

Lamecija Termė

Artimiausias didmiestis, į kurį dažnai vykdavome prekintis. Jokių grožybių, jokių didybių – tiesiog daug pastatų, daug žmonių, daug parduotuvių. Turbūt tai ir buvo pats nemėgstamiausias miestas iš visų, kadangi, kaip jau rašiau ankščiau, čia mes atsirasdavome tik reikalui esant, pavyzdžiui, iš Lamecijos Termės traukinių stoties vykome į Siciliją.

Pico

Pirmasis aplankytas kurortinis miestas vadinosi panašiai kaip mano mėgstamas valgis – Pico. Nedidelis, tačiau jaukus, o ir klaidus tarytum labirintas. Siauromis gatvelėmis nusėtas ir kalnuotoje vietovėje įsikūręs stebino egzotiškais vaizdais, turistų gausa ir žėrinčiu skaisčiai žydru paplūdimiu.

Čia važiavome net keletą kartų, kadangi miestas nuo Akonijos vos už 25 kilometrų. Kartais tiesiog užsinorėdavome ledų ir lėkdavome į ledainę Pico mieste jų skanauti. Čia gaminami ypač skanūs „Tartufo“ ledai: įvairiausių rūšių, iš natūralių produktų, tačiau ypač kaloringi.

Falerna Marina

Kartą Indrės darbovietėje susipažinau su vienos bendradarbės vyru, kuris gan suprantamai kalbėjo lietuviškai. Vyriškis ne kartą svečiavosi Lietuvoje, tad per keletą mėnesių sugebėjo gan neblogai pramokti tiek, kad įmanoma gan normaliai susišnekėti, nors pats yra tikras grynakraujis italas (neatskleisiu, kokiais nedorais kėslais jis svečiavosi mūsų krašte). Na, vieni gabūs kalboms, kiti nelabai (kaip kad aš – nesugebėjau normaliai išmokti itališkai per tuos kelis mėnesius).

Vieną dieną sugalvojome jį aplankyti ir apžiūrėti nuosavą nedidelį bariuką, esantį kažkur Falernos Marinos kurortinio miestelio prie Tirėnų jūros pakraštyje. O surasti jį mums buvo problematiška: italai jau tokie žmonės, kad padėti tikrai su mielu noru padeda, tačiau kartais, greičiausiai, net nežinodami reikiamos vietos. Vieni mus nukreipė vienu keliu, kiti – visiškai priešingu, bet po maždaug pusvalandžio (o gal net visos valandos) pavyko surasti būtent tą jaukų bariuką, kuriame pasitiko pažįstami veidai.

Pašnekesiai, vaišinamas alus ir ledai – čia tai kasdienybė, nes taip jau priimta. Dar net lauke keptų blynų su „Nutella“ šokoladiniu kremu privalgėme. Beje, čia daug visokių gėrybių pridaro su „Nutella“ – įvairios bandelės, rageliai, tortai, net ant picų tepa! Keista, kadangi pas mus šis cheminis skanėstas nėra populiarus.

Tropėja

Pusseserės mama jau buvo pasakojusi apie įspūdingą pilį ant kalno šalia Tirėnų jūros kranto, tad vis susisiekus internetu klausdavo, ar jau aplankiau šį miestą. Ir kartą nuvykome… Tiesa, manęs jis nesužavėjo taip, kaip Pico. Na, o gal tiesiog jau buvau pripratęs prie Italijos grožio.

Miestas didesnis, žmonių gausa primenantis mūsiškę Palangą, tačiau vietoje tilto – aukštai ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Ant prie pat jūros kranto esančios uolos pastatyta ir įspūdinga pilis, kuri aptverta didele tvora, tad artyn prieiti negalėjome. Tai ir yra pagrindinis Tropėjos simbolis, įamžintas kone ant kiekvieno suvenyro. Miestas ypač lankomas turistų iš Vokietijos, kaip ir daugelis kitų Kalabrijoje.

Italijoje praleidau beveik keturis mėnesius: pažinau svetimą kultūrą, pakeliavau ir supratau daugelį dalykų, o ir siaubingai gerai praleidau vasarą. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, o ilgesys privertė sugrįžti atgal į Lietuvą, kur daug šalčiau, kur žmonės šypsosi mažiau, tačiau, kaip ten bebūtų, kur tėvai, draugai ir vis dar nebaigti mokslai.

Prižadėjau sau, kad dar kada sugrįšiu į Italiją. Ti amo!

Akonija, kurioje gyvenau, tiesiogiai priklauso Kuringos savivaldybei. Tad dažnai vakarus tekdavo leisti ten. Vakare, dėl 350 metrų aukštyje virš jūros lygio esančios vietovės šaltesnio oro, ne tik atsigaivindavome, tačiau ir mėgaudavomės gera kompanija vietiniuose baruose.

Kuringa – visiškai ne kurortinis, o tikras itališkas miestelis su savo kalabrietišku dialektu (čia kiekvieno miestelio kalba kažkiek skiriasi), savomis tradicijomis ir pažiūromis. Nors viskas tik į gerą: jei Akonijoje gyvena labiau pasiturintys ir „pasikėlę“ žmonės, čia visi labai paprasti, draugiški ir nuoširdūs. Visi visus pažįsta, sveikinasi, vaišina alumi ar ledais, prisėda pabendrauti ir pasidomi tavimi (na, yra ir paskalų skleidėjų).

Dieną mes čia atvažiuodavome dažniausiai tiesiog su reikalais (į paštą, parduotuvę, kirpyklą), tačiau vakarai būdavo leidžiami visiškai priešingai – alus ir užkandžiai vietiniuose baruose, atrakcijos ir žaidimai, bendravimas (na, mano italų kalbos nemokėjimo atveju – bandymas bendrauti). Dažnai namo grįždavome vėlai naktį.

Gan nepaprasta važiuoti mašina į Kuringą: tenka vinguriuoti į statų kalną, o gražiu oru žvelgiant pro automobilio langą matoma ne tik Tirėnų jūra, tačiau ir Stromboli ugnikalnis. Nors važiuoti reiktų atsargiai, tačiau vietiniai gyventojai lekia pašėlusiu greičiu – kartais net pavojingai lenkdami lėčiau važiuojančias transporto priemones. Nebūtų italai!

Kuringos senamiestis nuostabus: visur seni pastatai, akmenuotos siauros gatvelės, barai ir ledainės, mažos parduotuvėlės. Visą naktį dega šviesa (ne kaip kai kuriuose mažesniuose Lietuvos miesteliuose), o vaikščioti kad ir vienam tikrai gan saugu. Nemačiau jokių agresyvių girtuoklių, nebūdavo jokių muštynių ar šiaip nemalonių incidentų. Žmonės džiaugiasi gyvenimu, patys kuria sau ir kitiems draugišką aplinką.

Vasarą čia ypač smagu, kadangi beveik kasdien organizuojami įvairūs renginiai. Kai kuriuos remia savivaldybė, kai kuriuos įvairios firmos, o kitus – patys miestelio gyventojai. Pavyzdžiui, teko dalyvauti vienoje šventėje, kurioje buvo pardavinėjami pačių miestelėnų iškepti ir padovanoti saldūs ir sūrūs maisto gaminiai, o surinkti pinigai atiteko savivaldybei. Ar ne šaunus būdas paremti? Kitas didesnis renginys – 6 valandų maratonas, kuriame dalyvavo ne tik bėgikai iš visos Italijos, tačiau ir Ispanijos.

Kai kalbama apie Mesiną, sunku atsispirti pagundai pasinerti į pasakų ir legendų stebuklus. Iš tiesų pasaulyje yra nedaug miestų, turinčių tiek tautosakos, padavimų ir mitų. Mesina įsikūrusi pačiame Sicilijos pakraštyje – prie ją nuo Apeninų pusiasalio skiriančio sąsiaurio. 1908 metais šią vietą sukrėtė baisus žemės drebėjimas, beveik visiškai sugriovęs miestą. Daugelis pastatų renovuoti, statyti nauji, tačiau vos per šimtą metų Mesina suklestėjo, tad dabar yra gražus ir turtingas miestas.

Į šią kelionę išsiruošėme dviese su pussesere Indre. Viskas prasidėjo anksti ryte didmiestyje Lamecijoje Termėje, vienoje iš traukinių stočių. Nusipirkome du bilietus iki pačiame Kalabrijos pakraštyje esančio miesto Vila San Džiovani. Traukinio laukti teko pusvalandį. Išties vos nepavėlavome į jį, kadangi traukinys atvyko į kitą peroną, bet viskas susiklostė gan sėkmingai ir kelionė prasidėjo.

Važiuoti teko apie valandą dideliu greičiu pro visą Kalabriją: dažnai geležinkelis driekėsi visiškai šalia jūros, važiavo pro tunelius kalnuose, ilgais ir aukštais tiltais. Grožėjomės vaizdais, o nuo karščio gelbėjo veikiantis kondicionierius.

Pasiekus Vilą San Džiovanį, jau matėsi ir Mesinos sąsiauris, ir pati Mesina, esanti vos už 5 km. Traukinių ir laivų stotis čia sujungta, tad į keltą reikėjo eiti vos keletą minučių. Keltas didelis, kartu plukdantis ir automobilius, ir traukinius. Įsitaisėme ant suoliuko lauke laivo antrame aukšte. Plaukiant valgėme sicilietiškus ryžių ir mėsos kukulius, kurie vadinami lyg apelsinai – arancini, grožėjomės vaizdais, aptarinėjome kartu plaukiančius turistus iš kitų kraštų, kurių, žinoma, didžioji dalis buvo vokiečiai.

Mesinos krante nutarėme susirasti informacinį centrą turistams, kadangi nežinojome daug įžymesnių vietų mieste, neturėjome net jokio žemėlapio. Bet jau už 10 minučių rankoje laikėme ir itališką, ir angliškai išverstą žemėlapius, kurių pagalba susiplanavome keliavimo maršrutą ir traukėme link pirmojo taško. Diena buvo giedra ir graži, o tai reiškė – nepakenčiamą karštį. Vaikščiojant pylė prakaitas, tad dažnai tekdavo sustoti ir atsigaivinti šaltu vandeniu, ar vietiniu alumi. Kartą net nusiprausiau veidą fontano vandeniu, kai niekas nematė. Tiesiog nebegalėjau pakęsti veidu tekančio prakaito…

Aplankėme tikrai daug žemėlapyje pažymėtų vietų, tačiau ne visais buvome sužavėti. Kai kurie pastatai buvo tiesiog seni, išlikę po žemės drebėjimo, o kai kurie buvo įspūdingi, pvz. Neptūno fontanas. Nutiko net taip, kad lipus į aukštą kalną tam, kad tiesiog kelioms minutėms apžiūrėti kažkokį išlikusį pastatą, kelią pastojo užrakinti vartai. Taip kad – ne viskas turisto akims, bent jau ne kiekvieną dieną. Prie kiekvieno objekto sustodavome gan trumpam, o jei būdavo suoliukas – prisėsdavome pailsėti. Laikas buvo ribotas – maždaug 6 valandos, tad norėjome išvysti kuo daugiau.

Pats miestas išties gan žavingas, o susigaudyti jame paprasta. Nebuvome nė karto pasiklydę, nebent porą kartų neradome žemėlapyje pažymėto objekto. Tačiau čia ne miesto kaltė, o žemėlapio (kai kurios vietos skyrėsi nuo realybės). Pavargome, išsekome. Nors, žinoma, galėjome iš vieno taško į kitą keliauti ir tramvajumi, tačiau būtume tiesiog pražiopsoję kai kuriuos reginius. Ir nors Mesina – tik maža Sicilijos dalis, bet visgi galiu teigti, kad Sicilijoje buvau!