Juliaus Osokino tinklaraštis

Vieną ankstų sekmadienio rytą, kai už lango dar buvo tamsu, o auštanti diena pranašavo lietų, susiruošėme į Vokietiją. Už kelių valandų pakilsiantis „Ryanair“ kompanijos lėktuvas mus turėjo skraidinti iš Kauno į Brėmeną, kur, deja, bet be penktojo grupės nario planavome praleisti 27 valandas.

Buvo šalta, apsiniaukę, tačiau automobilyje, kuriame pakeliui į Kauno oro uostą šnekučiavosi seni draugai bei naujasis bičiulis Alejandro iš Ispanijos, tvyrojo dvejopos nuotaikos: buvome kupini ekstazės, kadangi keliauti į svetimą šalį visada smagu, tačiau liūdėjome dėl artimo draugo Andriaus, kuris dėl rimtų priežasčių su savimi neturėjo asmens dokumento, leidžiančio pakilti virš debesų…

Kadangi dar buvo laiko, užtinusias akis bandėme pramušti vietinio aparato gaminama kava. O vėliau rikiavomės į eilutę, visus skysčius supakavę tam skirtuose maišeliuose (kaip visada, merginos kosmetikos vežėsi tonomis). Paprasta patikra (reikalavusi nusiauti batus), trumpas ėjimas pėstute link lėktuvo, ir mes jau ore!

Skrydis truko maždaug pusantros valandos, tačiau su visais įlaipinimais, išlaipinimais, ėjimais į ir iš oro uosto, užtrukome maždaug dvi valandas. Viso skrydžio metu girdėjome reklamas, mums buvo siūlomos įvairios prekės, o asmeniškai man net piktai buvo liepta paslėpti kamerą ir nefilmuoti personalo darbuotojų. Na, nežinau, koks jiems skirtumas! Būtų tapę mano filmo žvaigždėmis, bet ne… Tiek to. Svarbiausia, kad nuskridę nepamiršome atsukti laikrodžius viena valanda atgal.

Patarimų apie Brėmeną buvau prisiskaitęs pakankamai, tad žinojau, jog važiuoti nuo oro uosto link centro reikia 6 numeriu pažymėtu tramvajumi, o bilietai pardavinėjami oro uosto informacijoje. Pirkome brangesnius po 7,50 euro, skirtus dviems žmonėms važinėti visą parą. Bet mes nežinojome, kad viskas čia kuo puikiausiai pasiekiama savomis kojytėmis, tad būtų užtekę ir pigesnių vienkartinių bilietų. Tuo labiau, kad tramvajus darbą baigia vidurnaktį, o mes tokiu metu dar žadėjome šėlti!

Nusprendėme pirma susirasti taipogi rekomenduotą viešbutį, kuriame jau ankščiau rezervavome kambarį. Deja, ne viskas buvo taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Kadaise žiūrėjęs žemėlapyje, maždaug įsivaizdavau viešbučio būvimo vietą, tačiau adreso neužsirašiau… O reikėjo, kadangi vietiniai gyventojai net nebuvo girdėję apie kažkokį imigrantų iš Lietuvos viešbutuką, dar net keistu pavadinimu „EuroSTOPas“. Net taksistai kažką painiojo ir mus siuntė visai į kitus viešbučius kitame miesto gale, nors aš buvau tvirtai įsitikinęs, jog mes buvome kažkur visai netoli… Nieko doro nesužinojome, tad į pagalbą pasitelkiau mamą, kuri akimirksniu internete surado viešbučio adresą ir atsiuntė nurodymus SMS žinute. Ir dar su šimtu žmonių pagalba (na, gerai, gal dešimties) po maždaug valandos prieš mūsų akis kabėjo senai ieškota iškaba, o pradarius duris pasitiko lietuviškas „Sveiki“.

Nesitikėjome kažko stebuklingo už tokią nedidelę kainą (50 eurų už keturvietį kambarį), tačiau gauta palėpe buvome patenkinti. Mums, turbūt kaip ir kiekvienam keliautojui, svarbiausia buvo naktį trumpai, bet patogiai išsimiegoti, o ryte galutinai prabusti dušo pagalba. Visa tai gavome, tad palikome nereikalingus daiktus ir žygiavome centro link (taip, žygiavome, kadangi, kaip jau rašiau ankščiau, atstumai Brėmene tikrai nėra neįveikiami).

Brėmenas mums tarsi šypsojosi – nors internetinė orų prognozė dieną prieš kelionę rodė lietų, virš mūsų galvų švietė Saulė, pūtė malonus vėjas, aplink nebuvo jokio sniego ar purvo, na, tikras pavasaris! Eidami centro link, stebėjomės vokiška tvarka bei dviratininkų gausa. Čia pilna dviračių takų, kuriais lekia vokiečiai visomis kryptimis, tačiau tvarkingai, laikydamiesi taisyklių, pasignalizuodami, jei kokie tai turistai sugalvoja pėdinti jų taku (na, gerai, mes taip darėme, bet Vilniuje visi taip daro!). Kultūra nuo mūsiškės skiriasi kaip diena nuo nakties.

Miesto tyrinėjimą nusprendėme pradėti nuo istorinio Šnūro (vok. Shnoor) kvartalo, kurio siaurose gatvelėse išsidėstę XV-XVIII a. nameliai. Kadaise Šnūro kvartalas buvo vienas vargingiausių Brėmene, o dabar jame kužda kavinukės, restoranai, įvairių rankdarbių parduotuvėlės, amatininkų dirbtuvės, žinoma, kažkur atokiau įsitaisiusi ir Kalėdinių prekių parduotuvė, kurią aplankėme sekančią dieną, nes sekmadieniais daugelis parduotuvių nedirba.

Kvartalo centre stovi kadaise pranciškonams priklausiusi gotikinė Šv. Jono bažnyčia. Sandra, Stasė bei Alejandro spėjo net į vidų užeiti, o aš, kadangi nemėgstu bažnyčių, tuo tarpu filmavau viską, ką tik akys matė. Šalia radome veikiančią suvenyrų parduotuvę, kurioje dirbanti senyvo amžiaus moteris gan puikiai šnekėjo angliškai, o ir buvo ypač maloni. Matėsi, kad ji darbą dirba su dideliu malonumu, kadangi viską darė itin kruopščiai, o veide nuolat tviskėjo šypsena. Suvenyrai, kaip ir visur – brangoki, bet kažką parsivežti norisi…

Vėliau vinguriavome link centro, kur, kaip tikri italai (o gal greičiau amerikiečiai), užsukome ne kur kitur, o į McDonald’s restoraną išgerti kavos ir atsigaivinti ledais. Kainos nestebino – visose šalyse jos daugmaž vienodos, tad po du eurus už kavos puodelį sumokėjome nesiraukę. Žinoma, išėjus laukan Alejandro demonstravo savo gebėjimą užmegzti ryšius, pakalbinęs jaunąją mamą, kuri, pasirodo, buvo iš Turkijos.

Pagrindinėje viduramžių Brėmeno aikštėje akys krypo į katedrą ir rotušę. XI a. pastatyta didinga romantinė Šv. Petro katedra su dvibokščiu fasadu tuo metu kaip tik buvo restauruojama, tad visą grožį gadino tos nelemtos metalinės konstrukcijos. O šalia rotušės esanti milžiniška 1404 m. pastatyta Karolio Didžiojo sūnėno Rolando statula yra pati didžiausia iš visų 26, esančių Vokietijoje. Riteris simbolizuoja miesto nepriklausomybę. Na, o pagrindinis turistų traukos taškas centrinėje aikštėje – 1953 m. pastatytas paminklas, skirtas Brolių Grimų pasakos apie Brėmeno muzikantus personažams – asilui, šuniui, katinui ir gaidžiui. Teigiama, kad palietus išsipildo norai ir svajonės. Tad mes jų prigalvojome daug daug ir įvairių!

Nors visos kelionės metu norėjau pamatyti kažkokias mumijas, kurios, mano įsitikinimu, turėjo būti kažkur rotušėje, iš tikro, kaip kad paaiškėjo jau grįžus namo, jos eksponuojamos katedroje. Deja, negaliu pasakyti, ar už tai reikia mokėti, ar ne, kadangi mes jų taip ir neišvydome…

Toliau žygiavome link Böttcherstrasse – tikrai įspūdingos gatvės, kurioje kadaise gyveno kubiliai, o vėliau ji rekonstruota Art Deco stiliumi. Nacionalistai gatvę išsaugojo kaip degeneratų meno pavyzdį. Jos pradžioje mus pasitiko 1920 m. sukurtas bareljefas, kuriame pavaizduotas su slibinu besikaunantis arkangelas Mykolas. Dar buvau girdėjęs, kad čia kažkur skamba ant vieno iš namų frontono iškabinti 30 porcelianinių varpų, tačiau tris ar net keturis kartus marširuojant gatve, mums jų nepavyko rasti.

Ilgai vaikščiojant Brėmenu, pradėjo kalbėti ir visų mūsų skrandžiai, tad nusprendėme užkasti. Žinoma, nenorėjome kimšti junk food, tad pradėjome ieškoti ir klausinėti žmonių, kur galima būtų skaniai, bet nebrangiai pavalgyti. Mus viena porelė nukreipė į netoli esančią itališką piceriją, kurioje, deja, bet kainos galbūt ir nedidelės vietiniams, tačiau mums, lietuviams, dažniausiai užsukantiems į pigų Čili tinklą, 9 eurai už picą bei alaus bokalą buvo šis tas… Na, bent jau pramogą turėjome, juokaudami su elektriniais vibratoriais, kurie praneša apie paruoštą patiekalą (tokia savita savitarnos picerija, dar nematyta Lietuvoje).

Artėjant vakarui, nusprendėme ieškoti alkoholio parduotuvės, nusipirkti ką nors skanaus su laipsniais, grįžti atgal į viešbutį, atsigaivinti ir atsipalaiduoti, o vėliau vėl vykti į centrą, tik jau ne į pastatus žiūrinėti, o kompanijos ieškoti ir barų siaubti. Paieška neužtruko, neaiškios tautybės, man į meksikiečių partizanus primenantys vaikėzai, pirma piktai nusiteikę prieš pozavimą, iškart nurodė kryptį link artimiausio „taško“. Nustebome, kad tokios neišvaizdžios ir užkeltomis kainomis parduotuvės savininkas – ar tai iranietis, ar irakietis, ar dar iš kažkokio teroristų krašto. Žodžiu, baugu buvo kažko nepirkti – ims dar ir susprogdins!

Netrukus supratome, kad priartėjome prie stoties – kaip ir kiekviename mieste, pavojingesnės vietos, kur renkasi narkomanai, alkoholikai, benamiai, prostitutės. Taip buvo ir čia. Fotoaparatų nedemonstravome, kadangi aplink besibastantys pankai ir kitokie neaiškūs žmogėnai su alaus buteliais rankose nekėlė saugumo jausmo. Išdrįsome tik apsižvalgyti ir užsukti kavos į mažytę jauno turko parduotuvėlę, kuris, kaip kad supratome, nebuvo didis kavos specialistas. Visų pirma, nežinojo, kad kavos aparatas stovi vietoje ir negamina kavos ne dėl kažkokių neaiškių priežasčių, o dėl to, kad jame tiesiog nėra vandens, o vėliau dar ir cukraus nėjo įsiberti – teko tiesiai iš prakirpto maišelio. Juokingai žavu, tačiau jau nebe 2, o tik 1 euras už puodelį!

Pakeliui atgal į viešbutį su romu, laimu bei kola rankinėse, sutikome du vaikinus, kurie vaikščiojo linguojančia virve, ištempta ir pririšta prie dviejų medžių. Alejandro neatsispyrė pagundai ir išbandė, tačiau sugebėjo padėti tik tris žingsnius – žinoma, tokioms atrakcijoms reikia daug praktikuotis. Vaikinai taipogi patarė nesibelsti į „Stubu DanceHouse“ klubą, nes jame nieko gero nėra, ypač sekmadienio vakarą, tad patarė aplankyti kitas vietas, kurių būvimo vieta lyg ir buvo aiški, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau – nė velnio!

Viešbutyje, įsijungę vokišką muzikos kanalą VIVA, atsipalaidavome Cuba libre kokteilių pagalba. Išbandę jėgas rankų laužime ir šiek tiek tiesiog lūžę iš juoko dėl Stasės raudonumų, žygiavome tamsų vakarą, tačiau ryškiai apšviestomis gatvėmis atgal į centrą ieškoti linksmybių. Žinoma, ankščiau sutiktų vaikinų patartų vietų neradome, tad susibičiuliavę su dviem naujais vaikinais, kurie, pasirodo, kaip ir Alejandro, buvo atvykę iš Ispanijos, nuvykome į alaus barą. Sekmadienio vakarą veiksmo tikrai trūko, tačiau ir mes buvome jau išsekę, tad išgėrę kas alaus bokalą, kas kokteilį, linksmai keliavome pro centrą atgal į viešbutį. Grįžę kritome į minkštas lovas, tad šešias valandas miegojome tarsi negyvi…

Prabudę ryte, jautėmės žvalūs, o dušas galutinai paruošė naujai dienai Vokietijoje. Deja, laiko daug nebeturėjome, tad palikę raktą viešbučio kambaryje, atsisveikinę su rusiškai kalbančiu darbuotoju, suskubome pusryčiauti. Taupydami pinigus, nutarėme maisto nusipirkti prekybos centre, o virtuvę įsirengti kur nors parke ar prie upės. Rytinėje Saulėje besikaitindami, ant suoliuko šalia upės sėdėdami, pusryčiavome ir šnekučiavomės. Nuotaika buvo pakylėta, jos nesugadino net jogurtu aplieta Alejandro striukė. Buvome vieninteliai tokie maistu ir gėrimais apsikrovę, tačiau kreivų žvilgsnių nepastebėjome – ko nebūtume išvengę Lietuvoje.

Alejandro skrydis atgal į Kauną buvo tik už poros dienų, per tą laiką jis dar žadėjo aplankyti daug metų nematytą krikštatėvį, tad paskutines kelias valandas praleidome su juo vaikštinėdami po dar neaplankytas, tačiau nelabai žavinčias miesto vietas. Išties gan nepatogu, kai skrydis kažkurią valandą dieną, nes nuolat reikia stebėti laiką, kad nepavėluoti… O kiek vėliau atsisveikinome su draugu ispanu, palinkėjome sėkmės ir tramvajumi, jau trise, riedėjome link oro uosto.

Šiek tiek apsikvailinome, kadangi kelionė nuo miesto centro iki oro uosto truko ne 30 min., kaip kad mes planavome, o maždaug 10 min. Tad turėjome pakankamai laiko apsilankyti tualete, išgerti kavos, susiruošti daiktus patikrai, prisikvepinti parfumerijos parduotuvėje, net apkalbėti į eilutę besirikiuojančius keleivius: viena mergina man ir Sandrai labai priminė mokyklos laikų draugę Dovilę, kuri jau kurį laiką gyvena ir dirba Anglijoje.

Kelionė dar nebuvo pasibaigusi – laukė malonus skrydis lėktuvu (kam nepatinka skraidyti?), dar ir kelionė iš Kauno oro uosto į autobusų stotį, o iš ten – į namus Vilniuje. Tad, nors Kaune nusileidome 17 valandą, namuose buvome tik apie 21 vakaro – nuvargę, išsekę, tačiau besišypsantys, kadangi kupini nuotykių, malonių prisiminimų ir išgyvenimų. Tada kyla didžiulė pagunda keliauti dar kažkur, kur neteko pabuvoti…

Kai kalbama apie Mesiną, sunku atsispirti pagundai pasinerti į pasakų ir legendų stebuklus. Iš tiesų pasaulyje yra nedaug miestų, turinčių tiek tautosakos, padavimų ir mitų. Mesina įsikūrusi pačiame Sicilijos pakraštyje – prie ją nuo Apeninų pusiasalio skiriančio sąsiaurio. 1908 metais šią vietą sukrėtė baisus žemės drebėjimas, beveik visiškai sugriovęs miestą. Daugelis pastatų renovuoti, statyti nauji, tačiau vos per šimtą metų Mesina suklestėjo, tad dabar yra gražus ir turtingas miestas.

Į šią kelionę išsiruošėme dviese su pussesere Indre. Viskas prasidėjo anksti ryte didmiestyje Lamecijoje Termėje, vienoje iš traukinių stočių. Nusipirkome du bilietus iki pačiame Kalabrijos pakraštyje esančio miesto Vila San Džiovani. Traukinio laukti teko pusvalandį. Išties vos nepavėlavome į jį, kadangi traukinys atvyko į kitą peroną, bet viskas susiklostė gan sėkmingai ir kelionė prasidėjo.

Važiuoti teko apie valandą dideliu greičiu pro visą Kalabriją: dažnai geležinkelis driekėsi visiškai šalia jūros, važiavo pro tunelius kalnuose, ilgais ir aukštais tiltais. Grožėjomės vaizdais, o nuo karščio gelbėjo veikiantis kondicionierius.

Pasiekus Vilą San Džiovanį, jau matėsi ir Mesinos sąsiauris, ir pati Mesina, esanti vos už 5 km. Traukinių ir laivų stotis čia sujungta, tad į keltą reikėjo eiti vos keletą minučių. Keltas didelis, kartu plukdantis ir automobilius, ir traukinius. Įsitaisėme ant suoliuko lauke laivo antrame aukšte. Plaukiant valgėme sicilietiškus ryžių ir mėsos kukulius, kurie vadinami lyg apelsinai – arancini, grožėjomės vaizdais, aptarinėjome kartu plaukiančius turistus iš kitų kraštų, kurių, žinoma, didžioji dalis buvo vokiečiai.

Mesinos krante nutarėme susirasti informacinį centrą turistams, kadangi nežinojome daug įžymesnių vietų mieste, neturėjome net jokio žemėlapio. Bet jau už 10 minučių rankoje laikėme ir itališką, ir angliškai išverstą žemėlapius, kurių pagalba susiplanavome keliavimo maršrutą ir traukėme link pirmojo taško. Diena buvo giedra ir graži, o tai reiškė – nepakenčiamą karštį. Vaikščiojant pylė prakaitas, tad dažnai tekdavo sustoti ir atsigaivinti šaltu vandeniu, ar vietiniu alumi. Kartą net nusiprausiau veidą fontano vandeniu, kai niekas nematė. Tiesiog nebegalėjau pakęsti veidu tekančio prakaito…

Aplankėme tikrai daug žemėlapyje pažymėtų vietų, tačiau ne visais buvome sužavėti. Kai kurie pastatai buvo tiesiog seni, išlikę po žemės drebėjimo, o kai kurie buvo įspūdingi, pvz. Neptūno fontanas. Nutiko net taip, kad lipus į aukštą kalną tam, kad tiesiog kelioms minutėms apžiūrėti kažkokį išlikusį pastatą, kelią pastojo užrakinti vartai. Taip kad – ne viskas turisto akims, bent jau ne kiekvieną dieną. Prie kiekvieno objekto sustodavome gan trumpam, o jei būdavo suoliukas – prisėsdavome pailsėti. Laikas buvo ribotas – maždaug 6 valandos, tad norėjome išvysti kuo daugiau.

Pats miestas išties gan žavingas, o susigaudyti jame paprasta. Nebuvome nė karto pasiklydę, nebent porą kartų neradome žemėlapyje pažymėto objekto. Tačiau čia ne miesto kaltė, o žemėlapio (kai kurios vietos skyrėsi nuo realybės). Pavargome, išsekome. Nors, žinoma, galėjome iš vieno taško į kitą keliauti ir tramvajumi, tačiau būtume tiesiog pražiopsoję kai kuriuos reginius. Ir nors Mesina – tik maža Sicilijos dalis, bet visgi galiu teigti, kad Sicilijoje buvau!

Viena įspūdingiausių aplankytų vietų Italijoje – Eolijos salos, esančios toli nuo kranto Tirėnų jūroje. Aštuonios – ir mažesnės, ir didesnės, vulkaninės kilmės, dievo Eolo garbei vadinamos, Sicilijai priklausančios, apkeri ir sužavi kiekvieną poilsiautoją, atvykusį kad ir vienai dienai.

Mes plaukėme liepos 14 turistiniu laivu, kuriuo keliavo žmonės ne tik iš Akonijos, tačiau ir iš Zambronės bei Tropėjos. Iš kalbų girdėjosi daug Vokietijos, Lenkijos piliečių. Diena pasitaikė išties puiki – nei vieno debesėlio danguje, tad morališkai reikėjo pasiruošti nebent varginančiam karščiui bei vaikščiojimui. Plaukiant atvirajame antrame laivo aukšte, pūtė malonus vėsus vėjas (darkantis mano šukuoseną), kaitino Saulė, o pirmame aukšte galima buvo atsigaivinti laivo bare, tačiau atsipalaiduoti neleido dūzgiantis variklio garsas.

Iki pirmosios salyno salos Lipari plaukėme maždaug 3 valandas, tačiau kelionė neprailgo: teko regėti net šalia plaukiantį ir vandenį purškiantį banginį. O išlipus į krantą didžiausioje ir daugiausiai gyventojų turinčioje saloje, pirmoji mūsų grupelės mintis buvo: „Čia egzotika? Na, gerai, einam į barą!“, nors buvo skirta vos pustrečios valandos vaikščiojimui. Atsigaivinus bare, nutarėme ieškoti centro, ar kažko panašaus. Prisigretinome prie vienos turistų grupelės iš Lenkijos, kuri turėjo net gidą. Tačiau vietoj to, kad ieškoti centro ir linksmybių, turistų grupė kilo į viršutinę miesto dalį siauromis gatvelėmis, dar karts nuo karto sustodami pasiklausyti gido pasakojimų. Žinoma, mūsų šis variantas netenkino – maža laiko. Tad patys užkopėme gan greitai į kalno viršūnę (ir buvome visiškai šlapi nuo prakaito), kur įsikūręs mūru apjuostas Lipari senamiestis. Apžiūrėję čia stovinčią katedrą, pasižvalgę į stulbinančius vaizdus apžvalgos aikštelėje, leidomės atgal žemyn, tačiau šį kartą jau kitu keliu – tiesiai į judrųjį centrą.

Išties Lipari – tiesiog kurortinis miestas. Vasarą čia pilna žmonių, o centrine gatve driekiasi barai bei suvenyrų parduotuvės. Užsukus užkasti, pašnekino greitojo maisto pardavėja – iš pradžių ji mus palaikė turistais iš Ukrainos, o vėliau teigė, kad lietuvių kalba panaši į rusų. Na, bet maloni moteris buvo, o ir valgis gan skanus.

Greitai praėjo Lipari skirtas laikas. Visi sugrįžome į laivą – sukaitę ir jau kiek pavargę. Tokiame karštyje nuovargis juntamas jau po poros valandų vaikščiojimo… O tą dieną pavėsyje buvo 35 laipsniai karščio. Taip, pavėsyje, bet mes vaikščiojome gatvėmis, kai virš mūsų galvų tiesiai švietė Saulė! Sunku nupasakoti tą jausmą, kai stovint ir nieko neveikiant jaučiami nugara riedantys prakaito lašai, o ištroškus pusė litro vandens – rodos vienas gurkšnis.

Po 10 minučių pasiekėme ir kitą visai šalia esančią Vulkano salą, garsėjančią savo purvo voniomis bei karštu nuo ugnikalnio garų vandeniu paplūdimyje. Salą sudaro keturi krateriai, tačiau Vulkano salos ugnikalnis ramiai miega – paskutinis išsiveržimas buvo prieš daugiau nei 200 metų. Išlipus į krantą, ėjome link purvo vonių bei karšto vandens paplūdimio. Iškart pastebėjome baisią smarvę – tarsi kas būtų taip pagadinęs orą, jog kvėpuoti nebūtų kuo. Tačiau tai tik siera, o prie kvapo greitai pripratom… Išties pasidarė gan net malonu.

Ši turistinės išvykos vieta buvo kiek nesuplanuota, kadangi skirta tik pusantros valandos maudynėms – spėjome pasidžiaugti tik karštu vandeniu paplūdimyje. Deja, bet purvo vonioje neišsimaudėme… Nors ir to pakako, buvo išties neįprasta: visas paplūdimio dugnas uolėtas, vien akmenys, tad vaikščioti teko keturiomis, kad neparkristi ir nesusidaužti, o vietomis pro akmenis prasiskverbęs karštas oras kilo burbuliukais ir atliko masažo funkciją.

Pakeliui į paskutinę Stromboli salą, plaukėme pro Italijos turtuolių mėgstamą Panarėją. Matėsi prie kranto pastatytos vilos, šalia – milijonus kainuojančios jachtos. Taipogi teko praplaukti ir pro nedidelę negyvenamą Baziluco salą, kuri išties atrodė lyg du milžiniški akmens gabalai. Tačiau kontrastas tarp rudos uolėtos salos ir ryškiai mėlynos Tirėnų jūros – lyg iš kelionių žurnalo viršelio.

Stromboli salos pasididžiavimas – vienas aktyviausių Europoje ugnikalnis Stromboli, kurio įspūdingi „pasirodymai“ vyksta maždaug 4 kartus per valandą. Gražiausi vaizdai – naktį, bet kadangi mes buvome dieną, gėrėtis galėjome tik rūkstančiais dūmais viršūnėje. Tai mano pirmasis matytas „gyvas“ ugnikalnis iš taip arti – buvo visai įdomu. Stačiausias šlaitas visas išdegęs, juodas, nes pro čia šimtais gyvačiukų ilgainiui susiformavusiais kanalais teka lava tiesiai į jūrą. O iš kitos salos pusės įsikūrę gyventojai, pastatę čia visą kurortinį miestą, teigia, kad yra visiškai ramūs dėl gyvenimo aktyvaus ugnikalnio pašonėje.

Išlipus į krantą Stromboli saloje, akys iškart nukrypo į paplūdimį – jis visas juodas, išklotas juodais vulkaniniais akmenimis! Toliau horizonte matoma žaluma, o Stromboli ugnikalnis regimas iš bet kurio salos kampo. Nors organizuojami kopimai į patį ugnikalnį, mums skirta buvo vos pusantros valandos. Kaip visada, sekėme žmonių pavyzdžiu ir kilome nežmoniškame karštyje į kalną link apžvalgos aikštelės. Pastatai čia dažniausiai balti, vienas kitas kitokios spalvos. Gatvės labai siauros, nors žmonės didelių mašinų čia ir neturi. Turbūt dažnesnė susisiekimo priemonė – valtis.

Apsižvalgę, nusipirkę kelis suvenyrus, traukėme link laivo. Dar buvo likę laiko, tad atsigaivinome ypač skaidriame vandenyje. Beje, Lipari saloje beveik visose suvenyrų parduotuvėse buvo galima nusipirkti vulkaninių juodų akmenų, kurių kaina dažniausiai buvo 1 euras, o čia – galima buvo prisirinkti nuo žemės! Ir, galų gale, plaukėme namo. Buvau tiek pavargęs, kad užmigau laive prie stalo valandėlei (kaip ir didžioji dalis laivo keliauninkų). O vėliau plaukiant dar teko pamatyti per bangas šokinėjančius delfinus. Kelionė buvo išties įsimintina, o ir ji įamžinta video filme, tad išliks visam gyvenimui!