Dviejų valandų protkrušys „Shutter Island“
Žymos: galvosūkis, laisvalaikis, mistika, nežinomybė, nusikaltimas, paslaptis, protkrušys, sala, trileris
Protkrušys (angl. mindfuck) – taip lietuviškai vadinu filmus, kurie savo siužetu priverčia protą suktis ratu, o atomazga nustebina kiekvieną žiūrovą, todėl (dažniausiai) kritikų yra vertinami gan aukštu balu.
Šįkart mūsų visų protą išdulkinti sumąstė JAV kino grandas Martinas Skorsezė, o jam talkininkavo 1997 metais kartu su Titaniku „nuskendęs“ moterų numylėtinis Leonardas Di Kaprio, per tuos 13 metų priaugęs gal 30 kg (čia tik tarp kitko, neįsižeisk, Leonardai). Deja, ne kiekvieno protas pasiduos šiam 2010 metų perliukui…
„Shutter Island“ veiksmas nukelia į 1954-uosius metus, kur JAV maršalas Tedis Danielsas ir jo naujasis kolega yra nusiunčiami į atokią salą tirti moters dingimo iš psichiatrinės ligoninės bylos. Saloje įrengtoje kruopščiai saugomoje ligoninėje apgyvendinami ir gydomi tik patys blogiausi pacientai, dažnai net kraupių žmogžudysčių kaltininkai, kuriuos atsisako priimti kitos psichiatrinės. Tačiau net ir čia gausiai gydytojų bei apsaugininkų apsuptyje pavojinga ir susikurtame pasaulyje gyvenanti trijų savo vaikų žudikė sugeba paslaptingai dingti iš užrakintos palatos. Bylą bandančiam ištirti Tedžiui akivaizdžiai atrodo, kad visi iki vieno šioje ligoninėje jam meluoja ir kažką slepia.
Čia ir sustosiu, kadangi nenoriu sugadinti filmo teikiamo malonumo tiems, kas jo dar nematė. Ir tikrai nenoriu prasitarti, kad filmo pabaiga susijusi su ateiviais. Na, gerai, bandau apgauti. Žinoma, jokiais ateiviais čia net nekvepia. Tiesiog įtemptas ir protą iš visų pusių spaudžiantis šizofreninės atmosferos detektyvas. Ir visa tai – kiek ilgiau nei dvi valandas!
Tedis Danielsas – puikus personažas Leonardui, kuris leido aktoriui įsijausti į vaidmenį ir vaidinti kuo puikiausiai. Neįsivaizduoju kito vyriškio jo vietoje. Žinoma, ir kiti stengėsi, dirbo savo darbą, tad sukuriama itin tikroviška atmosfera, kurioje po truputį žiūrovas įsilieja ir tarytum pats laksto po lietingą salą ir ieško užuominų, padėsiančių bylos tyrimui.
Viso filmo metu Tedį kamuoja sapnai ir prisiminimai, kurie ypač vaizdžiai atkuriami ekrane: mane sužavėjo degėsiuose paskendęs kambarys, o kraupūs lagerio vaizdiniai baugino. Net paskutinis filmo epizodas neapsieina be prisiminimų, tad jie – svarbi „Shutter Island“ dalis. Kaip ir dialogai, kurių filme nėra per daug. Tiek, kiek ir reikia. Viskas man šiame filme idealiai pasverta – nei pasigedau, nei įkyrėjo.
Neneigsiu, o ir greičiausiai žinote, kad tokiuose protkrušiuose būtina atsiriboti nuo pasaulio ir įsijausti, o ne lakstyti ir dulkes valyti kambaryje. Tada viskas aišku ir suprantama… Deja, gal net per daug. Todėl aš net neįpusėjus filmui maždaug numaniau filmo baigtį. Bet filmas vertas dėmesio – puiki 2010 metų pavasario pradžia amerikietiškoje kino industrijoje.
