Juliaus Osokino tinklaraštis

Beveik visą praeitą vasarą lepinausi saulės kaitra ir daugiau nei 10 kg antsvorio negailėjusiomis atostogomis Italijoje. Šiais metais pigus „Ryanair“ kompanijos lėktuvo bilietas iš Kauno oro uosto į Liverpulį pranašavo lietų bei sunkų darbą. Rizikingai, tačiau sėkmingai bilietą pirkau prieš mėnesį iki skrydžio, kuris buvo gegužės 26 dieną, dar tada nežinodamas, ar pavyks sėkmingai iki lėktuvo pakilimo užbaigti sesiją universitete, ar ne. Ir štai jau beveik mėnuo, kaip aš čia.

Buvau nusiteikęs prastam orui, dažnam lietui, tad skėtį turėjau rankiniame bagaže dar skrydžio metu. Žinoma, Liverpulis buvo apsiniaukęs, niūrus, kaip kad ir tikėjausi. Bet labiausiai nustebino baisi smarvė, užrietusi nosį tik išlipus iš lėktuvo – tarytum mėšlo dvokas atokiam Lietuvos kaime. Nežinau, gal čia dėl upės šalia, o gal šiaip koks chemikalų lietus buvo tik ką nulijęs… Taip, Jungtinė Karalystė nėra tvarkinga, net ir gąsdinanti 75 svarų bauda už šiukšlinimą nė motais vietiniams.

Kadangi mano kelionės tikslas buvo kiek toliau esantis didmiestis Lidsas, turėjau dviem autobusais keliauti keletą valandų su persėdimu Mančesteryje. Iškart pastebėjau baisų ir sunkiai suprantamą vietinių akcentą, prie kurio nesugebėjau priprasti net štai po mėnesio. Tačiau, nepaisant nesuprantamai suprantamos anglų kalbos, iš pradžių siaubingai atrodusio kairės pusės eismo bei pastovaus pasimetimo prie pėsčiųjų perėjos, kai protas susimaišo, į kurią pusę žvalgytis, Lidsą bei draugės darbovietę pasiekiau sėkmingai.

Pats Lidsas – didžiulis, o ir yra antras pagal gyventojų skaičių Anglijoje. Tačiau, kaip kad sako mano draugė Rūta, labiau pramoninis: nei pamatyti labai daug ko čia nėra, nei šiaip kažkuo garsus. Galbūt todėl apie šį miestą nebuvau net girdėjęs… Žinoma, tiems, kuriems patinka žmonių bei visuotinių parduotuvių begalybė, patiktų ir Lidsas. Šeštadieniais pagrindinėse pėsčiųjų gatvėse čia žmonių lyg per didžiausią šventę pas mus Lietuvoje.

Galbūt klysta tie, kurie įsivaizduoja Jungtinę Karalystę amžino rūko bei lietaus apsuptyje. Galiu drąsiai teigti, kad saulės ir kaitros čia pakankamai. Tačiau dažnais atvejais oras staigiai keičiasi – tą pačią dieną gali ir kaitinti saulė giedrame danguje, ir užklupti liūtis. Tad aš pats nuolat nešiojuosi skėtį… Nors vietiniai čia pripratę: ramiausiai žygiuoja ir kiaurai permirkę, ir dar ypač plonai apsirengę šaltyje. Žinoma, kai nuo pat gimimo tenka augti tokioje aplinkoje, tai organizmas adaptuojasi… Bet atvykėliams tikrai kad pavojinga – nesunku peršalti.

Kadangi Jungtinėje Karalystėje gyvena daug lietuvių, apie daugelį keistenybių jau buvau girdėjęs: nestebino nei du atskiri šilto ir šalto vandens čiaupai (didžiausia nesąmonė, kurią tik teko matyti), nei indų plovimas nepraskalavus, nei po centrą šaltyje pusplikės lakstančios girtos jaunos merginos. Jaunimo kultūra čia iš tikro tragiška, jau pirmąjį vakarą teko išvysti nuogą užpakalį pro autobuso langą, sėdint ir gurkšnojant kavą McDonald’s restorane. Taip, keistuolių čia pilna. Bet po kurio laiko jau niekas nebestebina…

Nors apsistojau pas draugę, kuri gyvena 3 ar net 4 km nuo centro, dažniausiai vaikščiodavome pėstute, kadangi 1,70 svaro už vienkartinį bilietą mokėti tikrai kad nekyla ranka… Ir sportas geras. Tiesa, taksi čia neką brangesni, keliaujant bent jau dviese. O juos dažniausiai vairuoja musulmonai, dar kitaip vadinami babajais. Tačiau jie ne tokie, kokius mes įsivaizduojame – daugelis ir maloniai pabendraus, ir atpažins, jei kokį kartą jau vežė.

Pirmoji naktinė išvyka į Lidso klubą buvo dvejopa: nauja, bet neįspūdinga, gera, bet brangu. O ir barai man nebuvo malonūs… Tipiniai angliški, visi net labai panašūs. Jau galvojau, kad niekas neprilygs mėgiamoms Vilniaus vietoms, kol kartą neužsukome į „Neon Cactus“ – mažą, bet siaubingai jaukią vietelę su beprotiškai skirtingais ir įdomiais žmonėmis, vežančia muzika bei kažkur ore tvyrančia teigiama nuotaika. Tai vieta, kur tikrai vesčiausi atvykusį svečią, tad rekomenduoju visiems, kurie kokiu tai būdu atsidurs Lidse.

Daug kas sako, kad jau nebe tie laikai, kai darbą Jungtinėje Karalystėje galima buvo rasti, užėjus į pirmą pasitaikusią kavinukę ar restoraną. Taip, tuo teko įsitikinti pačiam. Bet darbą radau, tik kad neilgam… Ir štai, praėjus mėnesiui, nusprendžiau judėti pirmyn. Atvykau čia ne tik kad padirbėti, tačiau ir įgyti kuo daugiau patirties, galbūt net suprasti, ko noriu iš savo ateities. Tad šiandien atsisveikinu su Lidsu, paskutinį kartą gaminu mylimai Rūtai pietus ir keliauju į kitą Anglijos pusę – kurortinį miestą Braitoną. Nuotykiai tęsiasi…

Dar besimokydamas mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti informatiką – kas mano supratimu buvo su kompiuteriais susiję mokslai. Tad, pildydamas stojamuosius, nemačiau didelio skirtumo tarp „Inžinerinės informatikos“, „Kompiuterių inžinerijos“, „Informacinių sistemų inžinerijos“ ir t.t. Deja, reikėjo pasidomėti ir išsiaiškinti plačiau. Po skambiu pavadinimu „Kompiuterių inžinerija“, į kurią įstojau, slypėjo visiškai technikos mokslai varžų, diodų, voltmetrų ir kitų keistenybių mylėtojams.

Iš pradžių viskas buvo įdomu, įtraukiančiai smalsu, nes nauja. Mūsų laidai pasisekė, nes mokslus pradėjome naujai suremontuotame Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakultete, kuris randasi kiek prastesniame Vilniaus rajone, tačiau netoli centro. Įdomu tai, kad pirmasis sutiktas grupiokas Kornelijus yra lyg šiol geras ir vienintelis iš senosios grupės išlikęs draugas. Paskaitos pirmame kurse buvo maždaug vienodos, kaip ir kitų specialybių: matematika, kūno kultūra, duomenų bazės, užsienio kalba, fizika ir t.t. Būtent tokie informatiniai dalykai, kaip kad programavimas, kompiuterinė grafika, diskrečioji matematika man patiko, domino, tad rezultatai buvo gan aukšti, o ir pasiekti be jokių sukčiavimų.

Vėlesniuose kursuose viskas pasikeitė. Prasidėjo tikrieji specialybės dalykai: elektromagnetinio lauko teorija, signalai ir grandinės, elektronikos įtaisai ir t.t. Asmeniškai manęs jie nedomino, visiškai nesu „geležies“ mėgėjas, tad mokslų lygis krito, dėstytojai reikalavo labai daug iš studentų, atsirado skolos, o galų gale ir neišvengiamas kurso kartojimas. Ne veltui Elektronikos fakultetas laikomas bene sunkiausiu mokslo atžvilgiu iš visų VGTU fakultetų. Apie kyšius dėstytojams nedera net sapnuoti…

Šiuo metu reikalai kiek pagerėjo, kadangi teisingas mano žingsnis buvo pereiti iš dieninių studijų į vakarines, o tai reiškė: glaustesnę visų dalykų medžiagą, atlaidesnius dėstytojus, apskritai lengvesnį mokslą. Teko pakeisti ir specialybę, kadangi Elektronikos fakultetas siūlo tik labai panašias į mano buvusią specialybę „Telekomunikacijų inžinerijos“ vakarines studijas (neakivaizdinių visai nėra), o ir bakalaurą studijuoti reikia jau ne 4, o 5 metus. Bet esu patenkintas, nors ir tenka nemažai mokėti už mokslą. Visad su paguoda sau tariu, kad ateityje atsipirks, kad specialybė tikrai perspektyvi, naudinga ir gerai vertinama užsienyje (Lietuvoje elektronikai labai nuvertinami, užsidirbti daug bent jau šiuo metu tikrai nepavyktų).

Naujoji specialybė nuo senosios skiriasi nedaug, tačiau, manau, ji gal net vertingesnė: mobilieji telefonai, internetas – neatsiejama kasdienybė, kurios tobulėjimui galo dar nesimato. O vakarinis kursas leidžia dirbti (jei pavyksta darbą rasti!), nes paskaitos visada vyksta nuo 18:10 iki 21:30. Žinoma, darbo dienomis laisvo laiko tokiu atveju visai nelieka. Kursas taipogi trumpesnis, studijos prasideda rugsėjo viduryje, o baigiasi birželio pradžioje (tačiau dažniausiai studentai tariasi su dėstytojais ir egzaminus išsilaiko dar neatėjus kalendorinei vasarai).

Pabaigai norėčiau paskatinti dabartinius abiturientus labai kruopščiai rinktis specialybę. Į VGTU Elektronikos fakultetą verta stoti tik tuo atveju, jei fizika ir matematika sekasi puikiai, o namuose vietoje „Playboy“ žurnalų ant stalo mėtosi mikroschemos bei lituoklis.

P.S. Straipsnis rašytas tame pačiame Elektronikos fakultete, laukiant egzamino per klaidą ne tame aukšte, kuriame jis vyko (tačiau į egzaminą spėjau, laiku susigaudžiau, viskas tvarkoje).

Protkrušys (angl. mindfuck) – taip lietuviškai vadinu filmus, kurie savo siužetu priverčia protą suktis ratu, o atomazga nustebina kiekvieną žiūrovą, todėl (dažniausiai) kritikų yra vertinami gan aukštu balu.

Šįkart mūsų visų protą išdulkinti sumąstė JAV kino grandas Martinas Skorsezė, o jam talkininkavo 1997 metais kartu su Titaniku „nuskendęs“ moterų numylėtinis Leonardas Di Kaprio, per tuos 13 metų priaugęs gal 30 kg (čia tik tarp kitko, neįsižeisk, Leonardai). Deja, ne kiekvieno protas pasiduos šiam 2010 metų perliukui…

„Shutter Island“ veiksmas nukelia į 1954-uosius metus, kur JAV maršalas Tedis Danielsas ir jo naujasis kolega yra nusiunčiami į atokią salą tirti moters dingimo iš psichiatrinės ligoninės bylos. Saloje įrengtoje kruopščiai saugomoje ligoninėje apgyvendinami ir gydomi tik patys blogiausi pacientai, dažnai net kraupių žmogžudysčių kaltininkai, kuriuos atsisako priimti kitos psichiatrinės. Tačiau net ir čia gausiai gydytojų bei apsaugininkų apsuptyje pavojinga ir susikurtame pasaulyje gyvenanti trijų savo vaikų žudikė sugeba paslaptingai dingti iš užrakintos palatos. Bylą bandančiam ištirti Tedžiui akivaizdžiai atrodo, kad visi iki vieno šioje ligoninėje jam meluoja ir kažką slepia.

Čia ir sustosiu, kadangi nenoriu sugadinti filmo teikiamo malonumo tiems, kas jo dar nematė. Ir tikrai nenoriu prasitarti, kad filmo pabaiga susijusi su ateiviais. Na, gerai, bandau apgauti. Žinoma, jokiais ateiviais čia net nekvepia. Tiesiog įtemptas ir protą iš visų pusių spaudžiantis šizofreninės atmosferos detektyvas. Ir visa tai – kiek ilgiau nei dvi valandas!

Tedis Danielsas – puikus personažas Leonardui, kuris leido aktoriui įsijausti į vaidmenį ir vaidinti kuo puikiausiai. Neįsivaizduoju kito vyriškio jo vietoje. Žinoma, ir kiti stengėsi, dirbo savo darbą, tad sukuriama itin tikroviška atmosfera, kurioje po truputį žiūrovas įsilieja ir tarytum pats laksto po lietingą salą ir ieško užuominų, padėsiančių bylos tyrimui.

Viso filmo metu Tedį kamuoja sapnai ir prisiminimai, kurie ypač vaizdžiai atkuriami ekrane: mane sužavėjo degėsiuose paskendęs kambarys, o kraupūs lagerio vaizdiniai baugino. Net paskutinis filmo epizodas neapsieina be prisiminimų, tad jie – svarbi „Shutter Island“ dalis. Kaip ir dialogai, kurių filme nėra per daug. Tiek, kiek ir reikia. Viskas man šiame filme idealiai pasverta – nei pasigedau, nei įkyrėjo.

Neneigsiu, o ir greičiausiai žinote, kad tokiuose protkrušiuose būtina atsiriboti nuo pasaulio ir įsijausti, o ne lakstyti ir dulkes valyti kambaryje. Tada viskas aišku ir suprantama… Deja, gal net per daug. Todėl aš net neįpusėjus filmui maždaug numaniau filmo baigtį. Bet filmas vertas dėmesio – puiki 2010 metų pavasario pradžia amerikietiškoje kino industrijoje.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Kalbininkai ėmė pripažinti, kad internetas, IT, komunikacinės technologijos daro smarkią įtaką kalbai. Raimundui Zabarauskui pasirodė įdomu sudaryti bent apytikrius teksto kriterijais paremtus blogsferos žemėlapius, kurie viešai prieinami autoriaus sukurtame blogratyje.

Čia kiekvienas gali pateikti kritiškam Raimundo teismui arba savo, arba svetimo tinklaraščio adresą, kurio naujausi aštuoni įrašai ankščiau ar vėliau bus peržvelgti ir įvertinti pagal atitinkamus sudarytus kriterijus. Žinoma, vertinama tik teksto (rašto) dalis, kurią, pasak autoriaus, baigia užgožti socialiai-tinkliškoji, bendruomeninė blogsferos pusė.

Maždaug prieš porą savaičių pateikiau ir savojo tinklaraščio adresą, tad su dideliu nekantrumu laukiau ir karts nuo karto patikrindavau, ar Raimundas Zabarauskas neužklydo pas mane. Ir štai atėjo ta diena, kai buvo įvertinti mano naujausi aštuoni vasario mėnesio įrašai, kurių didžiąją dalį sudarė įspūdžiai iš Italijos. Neneigsiu, galutiniu verdiktu likau pamalonintas.

Teksto originalumas – 18. Pagal blogračio kriterijus, smarkiai priartėjau prie būsenos „emocija, kurią sukėlė svetimas tekstas ar įvykis“. Nieko keisto, kadangi apžvelgti įrašai – apie įspūdžius iš Italijos bei žiūrėtus filmus.

Lietuvių kalbos kokybė – 9. Sutinku, kadangi mano lietuvių kalbos žinios dar iš mokyklos, kurioje jai neskyriau daug dėmesio… Tačiau gerbiu gimtąją kalbą, stengiuosi ją išpuoselėti pagal savo galimybes.

Skalė (temos globalumas) – 50. Priartėjau prie Vakarų civilizacijos. Šis gan aukštas įvertinimas užtikrino man antrąją vietą tarp labiausiai nutolusių nuo nulio blogų (pagal paskutinių 32 įvertintų tinklaraščių statistiką).

Mintyjimas (temos atskleidimas) – 9. Kokia dar tema? Tinklaraštis neturi konkrečios temos, tai – asmeninės mano padrikos mintys. Tačiau džiugu, kad, pasak Raimundo, mano „tekstas ramus, nepretenzingai paprastas ir jaukus, it aplankyto Italijos provincijos miestelio popietė.“