Juliaus Osokino tinklaraštis

Pastaruoju metu visi tik ir kalba apie naująjį Džeimso Kamerono šedevrą „Avatar“ – fantastinį 2009 m. susuktą 3D veiksmo filmą, kurio žiūrėti į kino teatro sales žmonės su kaupu renkasi net praėjus daugiau nei mėnesiui nuo premjeros. Nenorėdamas atsilikti, o ir smalsumu vedamas, vakar su draugais apsilankiau vakariniame seanse. Žinoma, emocijų netrūko.

Pati istorija nėra stebuklinga, gal kiek net per daug paprasta (tik nežinau, ar prasta). Dabar tampa madinga žmones vaizduoti gamtos priešais, siekiančiais sugriauti ne tik savo, bet ir svetimus pasaulius. Taip yra ir su Pandoros planeta, kurioje vyksta veiksmas – čia žmonės siekia įsigalėti ir tapti tropikų augmenijos ir įstabių gyvybės formų pasaulio valdovais, kai tuo tarpu vietiniai taikūs trijų metrų mėlynos žaižaruojančios odos gyventojai Na’vi nė nenumano apie artėjančią grėsmę, tačiau nenoriai priima žmogystas į savo ratą.

Kadangi oras Pandoros planetoje nėra pritaikytas kvėpuoti žmonėms, mokslininkai sukuria avatarus – Na’vi ir žmogaus hibridus, kurie valdomi protu nuotoliniu būdu. Įsikūnijus į avatarą, buvusiam jūrų pėstininkui Džeikui Saliui pavyksta suartėti ne tik su Na’vi tauta, tačiau ir su Neytiri – žavia Pandoros gyventoja, kurios grožiui karys nesugeba atsispirti. Tačiau netrukus Džeikui tenka apsispręsti, kurioje jis pusėje.

Galiu drąsiai teigti, kad jei ne 3D apipavidalinimas, „Avatar“ tikrai nebūtų uždirbęs milijonų. Bet sutinku, kad filmas yra kvapą gniaužiantis, nuostabus ir užkrečiantis. Tuo labiau, kad pirmą kartą kino teatre žiūrėjau 3D filmą (gėda net prisipažinti). Visą laikotarpį (apie 2 val. 30 min.) buvau įsijautęs, rankos drebėjo, kai kažkas herojams nesisekė, o iš ekrano išlindusios strėlės ir ginklai privertė sustirti. Ir vienintelis dalykas, kuris neramino, tai labai garsiai kvėpuojantis žiūrovas, sėdėjęs per dvi vietas nuo manęs. Bet, neskaitant to fakto, likau patenkintas, sužavėtas, kupinas emocijų. Tai vienas iš tų „tikrai rekomenduoju“ filmų, kurį reikia žiūrėti būtinai kino teatre, būtinai 3D.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Pasinerti į svajonių pasaulį galima ne tik vaikystėje, galima bet kuriame amžiuje. Todėl mėgstu kartais užsimerkti ir nugrimzti kažkur toli toli… Tada atsiduriu svetur, kitoje visatoje. Šviesmečiai nuo visų rūpesčių, nuo kasdieninės rutinos, ten, kur negalioja jokie įstatymai. Na, o jei fantazijos pritrūksta, galima tiesiog įsijungti kokį fantastinį filmą su keistomis būtybėmis, ir žiūrint persikelti į jų paslaptingą kraštą. Šįkart apie „Where the Wild Things Are“ – vieną geriausių praėjusių metų filmų.

Rudenį matytas treileris sužavėjo, tad iškart įtraukiau į „privalau pamatyti“ sąrašą. Ne tik dėl tada prognozuoto populiarumo, gausybės komentarų, tačiau vien dėl nuostabaus garso takelio, kurį kartu su vaikais sukūrė Karen O iš mano mėgstamos grupės Yeah Yeah Yeahs. O dar tai, kad filmas paremtas tokio pat pavadinimo knyga, neleido praslysti „Where the Wild Things Are“ pro mano akis.

Filmas pasakoja istoriją apie mažą įnoringą berniuką Maksą, kuriam viskas pradeda įgristi: sesė, kuri kartu nežaidžia, o ir neužstoja prieš vyresnius, mama, kuri daugiau dėmesio skiria savo naujam vaikinui, nei savo sūnui, o dar tie šaldyti kukurūzai, kurių Maksas taip nemėgsta… Niekas nerodo dėmesio, kurio taip norisi, tad Maksas neištveria ir pabėga iš namų į savo fantazijoje susikurtą laukinį pasaulį, toli toli už vandenyno, kuriame bastosi iš pirmo žvilgsnio baisios būtybės. Mažasis, apsirengęs vilko drabužiais, pasiskelbia karaliumi ir prisijungia prie taisyklių neturinčio gyvenimo.

Norint suprasti, reikia įsijausti. Norint, kad patiktų, reikia turėti lakią fantaziją. Tačiau nors ir įspraustas į pūkuotus rėmus, filmas perteikia meilės ir rūpesčio pamoką. Kaip ten bebūtų, ilgesys mylimiems ir mylintiems žmonėms visada užgožia pyktį ir neapykantą. Todėl tinka ne tik vaikams, tinka kiekvienam iš mūsų. Kad ir kiek metų mums bebūtų, vistiek viduje esame padūkę vaikai. Rekomenduoju tau.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda