Juliaus Osokino tinklaraštis

Būdamas Italijoje, pamačiau nemažą dalį Kalabrijos regiono, kuriame susiformavę įspūdingi didžiuliai miestai, o prie jūros krantų – kurortiniai jaukūs miesteliai, išlaikę senąją tradicinę itališką dvasią. Į tuos, kurie mane sužavėjo, grįžau dar ne kartą.

Lamecija Termė

Artimiausias didmiestis, į kurį dažnai vykdavome prekintis. Jokių grožybių, jokių didybių – tiesiog daug pastatų, daug žmonių, daug parduotuvių. Turbūt tai ir buvo pats nemėgstamiausias miestas iš visų, kadangi, kaip jau rašiau ankščiau, čia mes atsirasdavome tik reikalui esant, pavyzdžiui, iš Lamecijos Termės traukinių stoties vykome į Siciliją.

Pico

Pirmasis aplankytas kurortinis miestas vadinosi panašiai kaip mano mėgstamas valgis – Pico. Nedidelis, tačiau jaukus, o ir klaidus tarytum labirintas. Siauromis gatvelėmis nusėtas ir kalnuotoje vietovėje įsikūręs stebino egzotiškais vaizdais, turistų gausa ir žėrinčiu skaisčiai žydru paplūdimiu.

Čia važiavome net keletą kartų, kadangi miestas nuo Akonijos vos už 25 kilometrų. Kartais tiesiog užsinorėdavome ledų ir lėkdavome į ledainę Pico mieste jų skanauti. Čia gaminami ypač skanūs „Tartufo“ ledai: įvairiausių rūšių, iš natūralių produktų, tačiau ypač kaloringi.

Falerna Marina

Kartą Indrės darbovietėje susipažinau su vienos bendradarbės vyru, kuris gan suprantamai kalbėjo lietuviškai. Vyriškis ne kartą svečiavosi Lietuvoje, tad per keletą mėnesių sugebėjo gan neblogai pramokti tiek, kad įmanoma gan normaliai susišnekėti, nors pats yra tikras grynakraujis italas (neatskleisiu, kokiais nedorais kėslais jis svečiavosi mūsų krašte). Na, vieni gabūs kalboms, kiti nelabai (kaip kad aš – nesugebėjau normaliai išmokti itališkai per tuos kelis mėnesius).

Vieną dieną sugalvojome jį aplankyti ir apžiūrėti nuosavą nedidelį bariuką, esantį kažkur Falernos Marinos kurortinio miestelio prie Tirėnų jūros pakraštyje. O surasti jį mums buvo problematiška: italai jau tokie žmonės, kad padėti tikrai su mielu noru padeda, tačiau kartais, greičiausiai, net nežinodami reikiamos vietos. Vieni mus nukreipė vienu keliu, kiti – visiškai priešingu, bet po maždaug pusvalandžio (o gal net visos valandos) pavyko surasti būtent tą jaukų bariuką, kuriame pasitiko pažįstami veidai.

Pašnekesiai, vaišinamas alus ir ledai – čia tai kasdienybė, nes taip jau priimta. Dar net lauke keptų blynų su „Nutella“ šokoladiniu kremu privalgėme. Beje, čia daug visokių gėrybių pridaro su „Nutella“ – įvairios bandelės, rageliai, tortai, net ant picų tepa! Keista, kadangi pas mus šis cheminis skanėstas nėra populiarus.

Tropėja

Pusseserės mama jau buvo pasakojusi apie įspūdingą pilį ant kalno šalia Tirėnų jūros kranto, tad vis susisiekus internetu klausdavo, ar jau aplankiau šį miestą. Ir kartą nuvykome… Tiesa, manęs jis nesužavėjo taip, kaip Pico. Na, o gal tiesiog jau buvau pripratęs prie Italijos grožio.

Miestas didesnis, žmonių gausa primenantis mūsiškę Palangą, tačiau vietoje tilto – aukštai ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Ant prie pat jūros kranto esančios uolos pastatyta ir įspūdinga pilis, kuri aptverta didele tvora, tad artyn prieiti negalėjome. Tai ir yra pagrindinis Tropėjos simbolis, įamžintas kone ant kiekvieno suvenyro. Miestas ypač lankomas turistų iš Vokietijos, kaip ir daugelis kitų Kalabrijoje.

Italijoje praleidau beveik keturis mėnesius: pažinau svetimą kultūrą, pakeliavau ir supratau daugelį dalykų, o ir siaubingai gerai praleidau vasarą. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, o ilgesys privertė sugrįžti atgal į Lietuvą, kur daug šalčiau, kur žmonės šypsosi mažiau, tačiau, kaip ten bebūtų, kur tėvai, draugai ir vis dar nebaigti mokslai.

Prižadėjau sau, kad dar kada sugrįšiu į Italiją. Ti amo!

Kai kalbama apie Mesiną, sunku atsispirti pagundai pasinerti į pasakų ir legendų stebuklus. Iš tiesų pasaulyje yra nedaug miestų, turinčių tiek tautosakos, padavimų ir mitų. Mesina įsikūrusi pačiame Sicilijos pakraštyje – prie ją nuo Apeninų pusiasalio skiriančio sąsiaurio. 1908 metais šią vietą sukrėtė baisus žemės drebėjimas, beveik visiškai sugriovęs miestą. Daugelis pastatų renovuoti, statyti nauji, tačiau vos per šimtą metų Mesina suklestėjo, tad dabar yra gražus ir turtingas miestas.

Į šią kelionę išsiruošėme dviese su pussesere Indre. Viskas prasidėjo anksti ryte didmiestyje Lamecijoje Termėje, vienoje iš traukinių stočių. Nusipirkome du bilietus iki pačiame Kalabrijos pakraštyje esančio miesto Vila San Džiovani. Traukinio laukti teko pusvalandį. Išties vos nepavėlavome į jį, kadangi traukinys atvyko į kitą peroną, bet viskas susiklostė gan sėkmingai ir kelionė prasidėjo.

Važiuoti teko apie valandą dideliu greičiu pro visą Kalabriją: dažnai geležinkelis driekėsi visiškai šalia jūros, važiavo pro tunelius kalnuose, ilgais ir aukštais tiltais. Grožėjomės vaizdais, o nuo karščio gelbėjo veikiantis kondicionierius.

Pasiekus Vilą San Džiovanį, jau matėsi ir Mesinos sąsiauris, ir pati Mesina, esanti vos už 5 km. Traukinių ir laivų stotis čia sujungta, tad į keltą reikėjo eiti vos keletą minučių. Keltas didelis, kartu plukdantis ir automobilius, ir traukinius. Įsitaisėme ant suoliuko lauke laivo antrame aukšte. Plaukiant valgėme sicilietiškus ryžių ir mėsos kukulius, kurie vadinami lyg apelsinai – arancini, grožėjomės vaizdais, aptarinėjome kartu plaukiančius turistus iš kitų kraštų, kurių, žinoma, didžioji dalis buvo vokiečiai.

Mesinos krante nutarėme susirasti informacinį centrą turistams, kadangi nežinojome daug įžymesnių vietų mieste, neturėjome net jokio žemėlapio. Bet jau už 10 minučių rankoje laikėme ir itališką, ir angliškai išverstą žemėlapius, kurių pagalba susiplanavome keliavimo maršrutą ir traukėme link pirmojo taško. Diena buvo giedra ir graži, o tai reiškė – nepakenčiamą karštį. Vaikščiojant pylė prakaitas, tad dažnai tekdavo sustoti ir atsigaivinti šaltu vandeniu, ar vietiniu alumi. Kartą net nusiprausiau veidą fontano vandeniu, kai niekas nematė. Tiesiog nebegalėjau pakęsti veidu tekančio prakaito…

Aplankėme tikrai daug žemėlapyje pažymėtų vietų, tačiau ne visais buvome sužavėti. Kai kurie pastatai buvo tiesiog seni, išlikę po žemės drebėjimo, o kai kurie buvo įspūdingi, pvz. Neptūno fontanas. Nutiko net taip, kad lipus į aukštą kalną tam, kad tiesiog kelioms minutėms apžiūrėti kažkokį išlikusį pastatą, kelią pastojo užrakinti vartai. Taip kad – ne viskas turisto akims, bent jau ne kiekvieną dieną. Prie kiekvieno objekto sustodavome gan trumpam, o jei būdavo suoliukas – prisėsdavome pailsėti. Laikas buvo ribotas – maždaug 6 valandos, tad norėjome išvysti kuo daugiau.

Pats miestas išties gan žavingas, o susigaudyti jame paprasta. Nebuvome nė karto pasiklydę, nebent porą kartų neradome žemėlapyje pažymėto objekto. Tačiau čia ne miesto kaltė, o žemėlapio (kai kurios vietos skyrėsi nuo realybės). Pavargome, išsekome. Nors, žinoma, galėjome iš vieno taško į kitą keliauti ir tramvajumi, tačiau būtume tiesiog pražiopsoję kai kuriuos reginius. Ir nors Mesina – tik maža Sicilijos dalis, bet visgi galiu teigti, kad Sicilijoje buvau!

2009 m. balandžio 19 dieną iš Rygos oro uosto RIX išskridau į Italiją. Ten praleidau daugiau nei tris mėnesius, tad noriu smulkiai pasidalinti savo įspūdžiais, išgyvenimais, nuoskaudomis, o ir, žinoma, skaitmeninėmis laikmenomis: nuotraukomis, video filmais.

Į Rygą teko važiuoti anksti ryte, tad su tėvais automobiliu, naudodamiesi navigacijos pagalba, dar šiek tiek snūduriuodami pajudėjome iš gimtojo Rietavo Žemaitijoje. Lagaminai supakuoti, pasverti, elektroninis bilietas rankoje – viskas paruošta ilgai kelionei, kuri nebuvo klaidinanti, nors vietoje teko nuklysti nuo navigacijos maršruto, rodančio trumpiausią kelią, kadangi daug gudresnis sprendimas buvo iki oro uosto nusigabenti ne važiuojant pro miestą, o aplinkkeliu. Deja, šiuolaikinės technologijos nėra visada teisios.

Oro uoste įsėdau į gan erdvų lėktuvą, kuris tris valandas skrido pro visą Europą į Italijos sostinę Romą. Romos Fiumincini oro uoste (dar žinomas Leonardo Da Vinci vardu) sekančio lėktuvo teko laukti net 8 valandas. Tad per tą laiką spėjau apžiūrėti visą milžinišką oro uostą, pirmą kartą pavalgyti tikros itališkos picos (tiesa, buvo neskanu ir brangu), peržiūrėti kelis filmus savo nešiojamame kompiuteryje, o laikas vis slinko labai pamažu – pervargau net nuo to laukimo. Gaila, kad internetas visame oro uoste buvo mokamas, tad šiokį tokį kontaktą palaikiau tik SMS žinutėmis.

Vakare su sekančiu lėktuvu iš Romos vos vieną valandą skridau į pietinę Italijos dalį – didmiestį Lameciją Termę. Čia mane nuvargusį, sukaitusį ir išalkusį pasitiko pusseserė Indrė bei jos draugas Tony, kuris, beje, yra tikras italas. Pusseserė gyvena nedideliame miestelyje Akonijoje, kuris priklauso Kuringos savivaldybei, Italijos regione Kalabrija. Regionas mėgstamas turistų dėl gražių kurortinių miestelių, šilto vandens paplūdimiuose, bei, turbūt, kiek mažesnių kainų, nei Šiaurės Italijos didmiesčiuose.

Kai čia atvykau, buvo labai neįprasta: kalnuotos vietovės, vingiuoti keliai, kita kalba (beje, angliškai čia kalba vienas kitas), pikantiškesnis maistas ir tradicijos. Net sveikinasi čia kitaip! Turiu omeny fizinį veiksmą: ranką spaudžia dažniausiai tik pirmą kartą susipažinus su žmogumi, vėliau apsiribojama rankos mostu. Tad prie visko teko priprasti, prisitaikyti ir įsilieti į Italijos gyvenimą.

Pirmasis dalykas, ką norėjau išvysti – jūra. Tad jau sekančią dieną judėjome link jos. Žinoma, netoli – Tirėnų jūra nuo Akonijos vos už kiek daugiau nei kilometro. Balandį dar buvo šalta, o jūra banguota. Apie maudymąsi nebuvo nė kalbos, tad kol kas teko grožėtis bangų skalaujamu krantu, saulėlydžiais, kartais matomu toli horizonte Stromboli ugnikalniu. Tuo metu paplūdimys dar buvo labai netvarkingas, ant smėlio mėtėsi pilna jūros išmestų šiukšlių. Žinoma, ne sezono metu niekas jo ir netvarkydavo… O ir senoji savivaldybė atsainiai žiūrėdavo į paplūdimio grožį bei saugumą. Išaiškėjo viena Italijos silpnybė – netvarkingumas. Tačiau situacija kiek pakito, išrinkus naujus savivaldybės narius bei miesto merą.

Nors gan vėsoku oru, bet beveik kasdien važinėdavom su Tony džipu po paplūdimį. Tikrai nepaprastas jausmas lėkti dideliu greičiu keturiais varomaisiais ratais per smėlį, kai pro atidarytą langą siaučia vėjas, o pro vos pramerktas akis regima bangų plaikstoma jūra. Jau nekalbu apie važinėjimąsi „keliais“ pušyne: „A, važiuojame čia? Bet čia kelio nėra… Ei, mašina tuoj apsivers! Už ko laikytis? O, Dieve…“.

Praėjus daugiau nei mėnesiui, orai atšilo, žmonės pamažu pradėjo lysti į jūrą. Mes kažkodėl neskubėjome, kažko tai laukėme. Tačiau kartą susiruošėme ir nuvykome pirmą kartą išsimaudyti, pasipliuškenti, pasideginti. Vanduo tada dar nebuvo labai šiltas, panašus į Baltijos jūros, bet tikra atgaiva šiltą dieną. Slenkant dienoms, savaitėms, jūra pamažu sušilo iki temperatūros, panašios lyg ežerai Lietuvoje. Daugelis žmonių deginosi tiesiog po skėčiu – ir įdegdavo! O aš, žinoma, visada gulėdavau po atviru dangumi, norėdamas būti šokoladiniu. Stebino ir vandens skonis, gal 100 kartų sūresnis nei Baltijos. Išsimaudžius ant kūno nusėsdavo druskos, tad tekdavo visada palysti po dušu…

Maudytis teko ir Tirėnų jūros viduryje, būnant Eolijos salose. Ten vanduo ypač švarus, o ir labai šiltas nuo vulkaninių dugno garų. Populiarus ir povandeninis plaukiojimas, tačiau aš asmeniškai bijau medūzų, tigrinių ryklių, įvairių jūros gyvačių, tad šio malonumo teko atsisakyti. Užteko ir tų nubrozdintų iki kraujo kojų, kadangi visas dugnas Vulkano saloje buvo vien aštriais ir dideliais akmenimis grįstas…

Kartą sugalvojome su pussesere plaukti ryte su valtimi į jūra žvejoti, kadangi Tony gan dažnai vykdavo ir mus ragindavo. Teko keltis labai anksti. Prie jūros buvome gal 5 ryto, tad dar buvo prietema, pūtė šaltokas vėjas, o mes – su marškinėliais, šortais, lyg karštą vidurdienį. Nutempus motorinę valtį į jūrą, plaukėme gal kilometrą nuo kranto. Prasidėjo žvejybą! Bet ne man – nesu mėgėjas, tad daug maloniau įsitaisiau valtyje ir mėgavausi plūduriavimu vandenyje.

Nors buvo šaltoka, tačiau vertėjo vykti vien dėl tikrai pasakiško saulėtekio vaizdo. Niekad nemaniau, kad būnant jūroje vaizdas daug gražesnis, nei žiūrint saulėtekį sausumoje: pro kalnus plieskėsi Saulės spinduliai, jūra pradėjo žibėti lyg auksas, viena pusė dangaus buvo paskendusi prietemoje, o kita – tviskėjo vis ryškėjančia geltona spalva. Kai Saulė patekėjo, oras greitai sušilo ir pasidarė labai karšta. Teko grįžti į krantą, tačiau su geru laimikiu: ir žuvies turėjome, o ir visiškai per laimingą atsitiktinumą Tony pirmą kartą gyvenime su paprasta meškere pagavo… kalmarą! Turbūt čia aš sėkmę prišaukiau. Tad pietūs tą dieną buvo ypač skanūs.