Juliaus Osokino tinklaraštis

Hakeriai – jie mūsų galvoje greičiausiai įsivaizduojami kaip nuo realaus pasaulio atsiriboję akiniuoti moksliukai, tūnantys dienų dienas tamsiame kambaryje, iš visų pusių supami monitorių, maigantys nežiūrėdami klaviatūros klavišus ir klausantys elektroninės muzikos. Šį stereotipą bandė paneigti filmo „Hackers“ kūrėjai, žinoma, savo 1995 m. vizija. Per tuos 15 metų labai daug kas pasikeitė.

Šį filmą pirmą kartą išvydau prieš gerus 10 metų, nuo to laiko jį mačiau ir kompiuterio ekrane, ir per televizorių dar kokius penkis kartus, tačiau prieš kelias dienas neatsispyriau pagundai išvysti jį dar kartą. Keista stebėti, kaip bėgant metais keičiasi ir, rodos, tas pats filmas: beveik galutinai išnyko ir kineskopiniai monitoriai, ir modeminis internetas, nesikeičia tik gražuolė putliomis lūpomis Andželina Džoli.

„Hackers“ pasakoja istoriją apie sumanų jauną kompiuterių specialistą, kuris būdamas dar visai vaikas sukuria daug kompiuterių sugadinusį virusą, tad teismo sprendimu jam iki 18 metų buvo neleista prisiliesti prie kompiuterio. Ir štai, pilnametystei suėjus, naujoje Niujorko miesto mokykloje tenka ieškotis naujų draugų kompanijos, kuri kompiuteriu ne tik žaidimus žaidžia… O netyčia atradus slaptosios tarnybos plaunamų pinigų įrodymus, tenka ne tik kovoti už save, bet ir ginti draugus.

Filmas geras, tikrai kad labai geras, tačiau šiai dienai labai pasenęs. Pavyzdžiui, kas šiais laikais nežino, kas yra kietasis diskas? Tuo metu ne tik šis terminas buvo tarytum nežmoniškos kalbos, tačiau ir tarkim 233 MHz Pentium procesorius – spartos lyderis! Tik viena man neaišku, kodėl tų dienų modernusis jaunimas vaizduojamas tarytum šių dienų transvestitai. Išpeikti nenoriu, tačiau tigriniai rūbai, Eltono Džono akinukai, kasytės ir moteriškas makiažas? Vaje…

Kaip ten bebūtų, žiūrėti verta vien dėl Andželinos Džoli ir gero garso takelio: Underworld, The Prodigy, Orbital… Kas nežino šių elektroninės muzikos karalių? Visa tai kartu, žinoma, dar su gera veiksmo doze sudaro 107 minučių trukmės filmą „Hackers“. Pažiūrėsim, kaip visa tai atrodys dar po 5 metų…

• IMDb nuoroda

Akonija, kurioje gyvenau, tiesiogiai priklauso Kuringos savivaldybei. Tad dažnai vakarus tekdavo leisti ten. Vakare, dėl 350 metrų aukštyje virš jūros lygio esančios vietovės šaltesnio oro, ne tik atsigaivindavome, tačiau ir mėgaudavomės gera kompanija vietiniuose baruose.

Kuringa – visiškai ne kurortinis, o tikras itališkas miestelis su savo kalabrietišku dialektu (čia kiekvieno miestelio kalba kažkiek skiriasi), savomis tradicijomis ir pažiūromis. Nors viskas tik į gerą: jei Akonijoje gyvena labiau pasiturintys ir „pasikėlę“ žmonės, čia visi labai paprasti, draugiški ir nuoširdūs. Visi visus pažįsta, sveikinasi, vaišina alumi ar ledais, prisėda pabendrauti ir pasidomi tavimi (na, yra ir paskalų skleidėjų).

Dieną mes čia atvažiuodavome dažniausiai tiesiog su reikalais (į paštą, parduotuvę, kirpyklą), tačiau vakarai būdavo leidžiami visiškai priešingai – alus ir užkandžiai vietiniuose baruose, atrakcijos ir žaidimai, bendravimas (na, mano italų kalbos nemokėjimo atveju – bandymas bendrauti). Dažnai namo grįždavome vėlai naktį.

Gan nepaprasta važiuoti mašina į Kuringą: tenka vinguriuoti į statų kalną, o gražiu oru žvelgiant pro automobilio langą matoma ne tik Tirėnų jūra, tačiau ir Stromboli ugnikalnis. Nors važiuoti reiktų atsargiai, tačiau vietiniai gyventojai lekia pašėlusiu greičiu – kartais net pavojingai lenkdami lėčiau važiuojančias transporto priemones. Nebūtų italai!

Kuringos senamiestis nuostabus: visur seni pastatai, akmenuotos siauros gatvelės, barai ir ledainės, mažos parduotuvėlės. Visą naktį dega šviesa (ne kaip kai kuriuose mažesniuose Lietuvos miesteliuose), o vaikščioti kad ir vienam tikrai gan saugu. Nemačiau jokių agresyvių girtuoklių, nebūdavo jokių muštynių ar šiaip nemalonių incidentų. Žmonės džiaugiasi gyvenimu, patys kuria sau ir kitiems draugišką aplinką.

Vasarą čia ypač smagu, kadangi beveik kasdien organizuojami įvairūs renginiai. Kai kuriuos remia savivaldybė, kai kuriuos įvairios firmos, o kitus – patys miestelio gyventojai. Pavyzdžiui, teko dalyvauti vienoje šventėje, kurioje buvo pardavinėjami pačių miestelėnų iškepti ir padovanoti saldūs ir sūrūs maisto gaminiai, o surinkti pinigai atiteko savivaldybei. Ar ne šaunus būdas paremti? Kitas didesnis renginys – 6 valandų maratonas, kuriame dalyvavo ne tik bėgikai iš visos Italijos, tačiau ir Ispanijos.

Pastaruoju metu visi tik ir kalba apie naująjį Džeimso Kamerono šedevrą „Avatar“ – fantastinį 2009 m. susuktą 3D veiksmo filmą, kurio žiūrėti į kino teatro sales žmonės su kaupu renkasi net praėjus daugiau nei mėnesiui nuo premjeros. Nenorėdamas atsilikti, o ir smalsumu vedamas, vakar su draugais apsilankiau vakariniame seanse. Žinoma, emocijų netrūko.

Pati istorija nėra stebuklinga, gal kiek net per daug paprasta (tik nežinau, ar prasta). Dabar tampa madinga žmones vaizduoti gamtos priešais, siekiančiais sugriauti ne tik savo, bet ir svetimus pasaulius. Taip yra ir su Pandoros planeta, kurioje vyksta veiksmas – čia žmonės siekia įsigalėti ir tapti tropikų augmenijos ir įstabių gyvybės formų pasaulio valdovais, kai tuo tarpu vietiniai taikūs trijų metrų mėlynos žaižaruojančios odos gyventojai Na’vi nė nenumano apie artėjančią grėsmę, tačiau nenoriai priima žmogystas į savo ratą.

Kadangi oras Pandoros planetoje nėra pritaikytas kvėpuoti žmonėms, mokslininkai sukuria avatarus – Na’vi ir žmogaus hibridus, kurie valdomi protu nuotoliniu būdu. Įsikūnijus į avatarą, buvusiam jūrų pėstininkui Džeikui Saliui pavyksta suartėti ne tik su Na’vi tauta, tačiau ir su Neytiri – žavia Pandoros gyventoja, kurios grožiui karys nesugeba atsispirti. Tačiau netrukus Džeikui tenka apsispręsti, kurioje jis pusėje.

Galiu drąsiai teigti, kad jei ne 3D apipavidalinimas, „Avatar“ tikrai nebūtų uždirbęs milijonų. Bet sutinku, kad filmas yra kvapą gniaužiantis, nuostabus ir užkrečiantis. Tuo labiau, kad pirmą kartą kino teatre žiūrėjau 3D filmą (gėda net prisipažinti). Visą laikotarpį (apie 2 val. 30 min.) buvau įsijautęs, rankos drebėjo, kai kažkas herojams nesisekė, o iš ekrano išlindusios strėlės ir ginklai privertė sustirti. Ir vienintelis dalykas, kuris neramino, tai labai garsiai kvėpuojantis žiūrovas, sėdėjęs per dvi vietas nuo manęs. Bet, neskaitant to fakto, likau patenkintas, sužavėtas, kupinas emocijų. Tai vienas iš tų „tikrai rekomenduoju“ filmų, kurį reikia žiūrėti būtinai kino teatre, būtinai 3D.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Pasinerti į svajonių pasaulį galima ne tik vaikystėje, galima bet kuriame amžiuje. Todėl mėgstu kartais užsimerkti ir nugrimzti kažkur toli toli… Tada atsiduriu svetur, kitoje visatoje. Šviesmečiai nuo visų rūpesčių, nuo kasdieninės rutinos, ten, kur negalioja jokie įstatymai. Na, o jei fantazijos pritrūksta, galima tiesiog įsijungti kokį fantastinį filmą su keistomis būtybėmis, ir žiūrint persikelti į jų paslaptingą kraštą. Šįkart apie „Where the Wild Things Are“ – vieną geriausių praėjusių metų filmų.

Rudenį matytas treileris sužavėjo, tad iškart įtraukiau į „privalau pamatyti“ sąrašą. Ne tik dėl tada prognozuoto populiarumo, gausybės komentarų, tačiau vien dėl nuostabaus garso takelio, kurį kartu su vaikais sukūrė Karen O iš mano mėgstamos grupės Yeah Yeah Yeahs. O dar tai, kad filmas paremtas tokio pat pavadinimo knyga, neleido praslysti „Where the Wild Things Are“ pro mano akis.

Filmas pasakoja istoriją apie mažą įnoringą berniuką Maksą, kuriam viskas pradeda įgristi: sesė, kuri kartu nežaidžia, o ir neužstoja prieš vyresnius, mama, kuri daugiau dėmesio skiria savo naujam vaikinui, nei savo sūnui, o dar tie šaldyti kukurūzai, kurių Maksas taip nemėgsta… Niekas nerodo dėmesio, kurio taip norisi, tad Maksas neištveria ir pabėga iš namų į savo fantazijoje susikurtą laukinį pasaulį, toli toli už vandenyno, kuriame bastosi iš pirmo žvilgsnio baisios būtybės. Mažasis, apsirengęs vilko drabužiais, pasiskelbia karaliumi ir prisijungia prie taisyklių neturinčio gyvenimo.

Norint suprasti, reikia įsijausti. Norint, kad patiktų, reikia turėti lakią fantaziją. Tačiau nors ir įspraustas į pūkuotus rėmus, filmas perteikia meilės ir rūpesčio pamoką. Kaip ten bebūtų, ilgesys mylimiems ir mylintiems žmonėms visada užgožia pyktį ir neapykantą. Todėl tinka ne tik vaikams, tinka kiekvienam iš mūsų. Kad ir kiek metų mums bebūtų, vistiek viduje esame padūkę vaikai. Rekomenduoju tau.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda