Lamecija Termė

Artimiausias didmiestis, į kurį dažnai vykdavome prekintis. Jokių grožybių, jokių didybių – tiesiog daug pastatų, daug žmonių, daug parduotuvių. Turbūt tai ir buvo pats nemėgstamiausias miestas iš visų, kadangi, kaip jau rašiau ankščiau, čia mes atsirasdavome tik reikalui esant, pavyzdžiui, iš Lamecijos Termės traukinių stoties vykome į Siciliją.

Pico

Pirmasis aplankytas kurortinis miestas vadinosi panašiai kaip mano mėgstamas valgis – Pico. Nedidelis, tačiau jaukus, o ir klaidus tarytum labirintas. Siauromis gatvelėmis nusėtas ir kalnuotoje vietovėje įsikūręs stebino egzotiškais vaizdais, turistų gausa ir žėrinčiu skaisčiai žydru paplūdimiu.

Čia važiavome net keletą kartų, kadangi miestas nuo Akonijos vos už 25 kilometrų. Kartais tiesiog užsinorėdavome ledų ir lėkdavome į ledainę Pico mieste jų skanauti. Čia gaminami ypač skanūs „Tartufo“ ledai: įvairiausių rūšių, iš natūralių produktų, tačiau ypač kaloringi.

Falerna Marina

Kartą Indrės darbovietėje susipažinau su vienos bendradarbės vyru, kuris gan suprantamai kalbėjo lietuviškai. Vyriškis ne kartą svečiavosi Lietuvoje, tad per keletą mėnesių sugebėjo gan neblogai pramokti tiek, kad įmanoma gan normaliai susišnekėti, nors pats yra tikras grynakraujis italas (neatskleisiu, kokiais nedorais kėslais jis svečiavosi mūsų krašte). Na, vieni gabūs kalboms, kiti nelabai (kaip kad aš – nesugebėjau normaliai išmokti itališkai per tuos kelis mėnesius).

Vieną dieną sugalvojome jį aplankyti ir apžiūrėti nuosavą nedidelį bariuką, esantį kažkur Falernos Marinos kurortinio miestelio prie Tirėnų jūros pakraštyje. O surasti jį mums buvo problematiška: italai jau tokie žmonės, kad padėti tikrai su mielu noru padeda, tačiau kartais, greičiausiai, net nežinodami reikiamos vietos. Vieni mus nukreipė vienu keliu, kiti – visiškai priešingu, bet po maždaug pusvalandžio (o gal net visos valandos) pavyko surasti būtent tą jaukų bariuką, kuriame pasitiko pažįstami veidai.

Pašnekesiai, vaišinamas alus ir ledai – čia tai kasdienybė, nes taip jau priimta. Dar net lauke keptų blynų su „Nutella“ šokoladiniu kremu privalgėme. Beje, čia daug visokių gėrybių pridaro su „Nutella“ – įvairios bandelės, rageliai, tortai, net ant picų tepa! Keista, kadangi pas mus šis cheminis skanėstas nėra populiarus.

Tropėja

Pusseserės mama jau buvo pasakojusi apie įspūdingą pilį ant kalno šalia Tirėnų jūros kranto, tad vis susisiekus internetu klausdavo, ar jau aplankiau šį miestą. Ir kartą nuvykome… Tiesa, manęs jis nesužavėjo taip, kaip Pico. Na, o gal tiesiog jau buvau pripratęs prie Italijos grožio.

Miestas didesnis, žmonių gausa primenantis mūsiškę Palangą, tačiau vietoje tilto – aukštai ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Ant prie pat jūros kranto esančios uolos pastatyta ir įspūdinga pilis, kuri aptverta didele tvora, tad artyn prieiti negalėjome. Tai ir yra pagrindinis Tropėjos simbolis, įamžintas kone ant kiekvieno suvenyro. Miestas ypač lankomas turistų iš Vokietijos, kaip ir daugelis kitų Kalabrijoje.

Italijoje praleidau beveik keturis mėnesius: pažinau svetimą kultūrą, pakeliavau ir supratau daugelį dalykų, o ir siaubingai gerai praleidau vasarą. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, o ilgesys privertė sugrįžti atgal į Lietuvą, kur daug šalčiau, kur žmonės šypsosi mažiau, tačiau, kaip ten bebūtų, kur tėvai, draugai ir vis dar nebaigti mokslai.

Prižadėjau sau, kad dar kada sugrįšiu į Italiją. Ti amo!

Žaidime tenka pele valdyti kubą (kai kuriuose lygiuose jis dar ir deformuotas), ant kurio metami įvairiaspalviai kosminiai kamuoliai. Tikslas paprastas – sunaikinti visus kamuolius ant kubo, o tai padaryti galima keliais būdais. Pagrindinis ir pats paprasčiausias, žinoma, šalia sumesti keletą vienos spalvos kamuolių (šiuo atveju mažiausiai 4). Žaidimo eigoje išmokstama ir sprogdinti bei sudeginti kamuolius, kas ne tik kad palengvina pagrindinę užduotį, tačiau ir duoda papildomus taškus. Sunaudotų kamuolių skaičius, laikas bei sprogimų kombinacijos lemia galutinį rezultatą.

„QuantZ“ siūlo tris žaidimo režimus: veiksmo, strategijos bei galvosūkių. Daugiausia laiko reikalauja galvosūkių režimas, kuriame su tam tikru kiekiu ir nustatytomis spalvomis kamuoliukų tenka išspręsti sukurtą užduotį, kurių iš viso per šimtą, tačiau reikia pirma išspręsti pirmąsias, norint atrakinti sudėtingesnes. Strategijos režimas lepina 12 unikalių pasaulių gausa, o jei norisi greitai išjudinti smegenėles – veiksmo režimas tam puikiausiai tinka.

Kadangi žaidimas naujas, jis aprūpintas modernia 3D grafika, šiuolaikiškais spec. efektais, kokybišku garsu. Sumanūs kūrėjai pasirūpino ir sistemų suderinamumu, tad žaidimas skirtas tiek Microsoft Windows, tiek Mac OS X, tiek Linux platformoms.

Žaidimas nusisekė. Paprastas kaip 2×2, tobulas, kaip Pitagoro teorema, gražus, kaip pagaliau sužaliavęs pavasaris. Mano obuoliuke, manau, jis pagyvens, kadangi puikiai tinka greitam atsipalaidavimui. Daugiau iš „QuantZ“ tikėtis neverta, nesitikėjo ir kūrėjai. Ir visiškai neturėtų būti gaila išleisti kiek daugiau nei 30 Lt, kad nereikėtų būti vienaakiu piratu.

• Demonstracinė žaidimo versija
• Pirkti žaidimą internetu
• Kūrėjų Gamerizon tinklalapis

Buvo šalta, apsiniaukę, tačiau automobilyje, kuriame pakeliui į Kauno oro uostą šnekučiavosi seni draugai bei naujasis bičiulis Alejandro iš Ispanijos, tvyrojo dvejopos nuotaikos: buvome kupini ekstazės, kadangi keliauti į svetimą šalį visada smagu, tačiau liūdėjome dėl artimo draugo Andriaus, kuris dėl rimtų priežasčių su savimi neturėjo asmens dokumento, leidžiančio pakilti virš debesų…

Kadangi dar buvo laiko, užtinusias akis bandėme pramušti vietinio aparato gaminama kava. O vėliau rikiavomės į eilutę, visus skysčius supakavę tam skirtuose maišeliuose (kaip visada, merginos kosmetikos vežėsi tonomis). Paprasta patikra (reikalavusi nusiauti batus), trumpas ėjimas pėstute link lėktuvo, ir mes jau ore!

Skrydis truko maždaug pusantros valandos, tačiau su visais įlaipinimais, išlaipinimais, ėjimais į ir iš oro uosto, užtrukome maždaug dvi valandas. Viso skrydžio metu girdėjome reklamas, mums buvo siūlomos įvairios prekės, o asmeniškai man net piktai buvo liepta paslėpti kamerą ir nefilmuoti personalo darbuotojų. Na, nežinau, koks jiems skirtumas! Būtų tapę mano filmo žvaigždėmis, bet ne… Tiek to. Svarbiausia, kad nuskridę nepamiršome atsukti laikrodžius viena valanda atgal.

Patarimų apie Brėmeną buvau prisiskaitęs pakankamai, tad žinojau, jog važiuoti nuo oro uosto link centro reikia 6 numeriu pažymėtu tramvajumi, o bilietai pardavinėjami oro uosto informacijoje. Pirkome brangesnius po 7,50 euro, skirtus dviems žmonėms važinėti visą parą. Bet mes nežinojome, kad viskas čia kuo puikiausiai pasiekiama savomis kojytėmis, tad būtų užtekę ir pigesnių vienkartinių bilietų. Tuo labiau, kad tramvajus darbą baigia vidurnaktį, o mes tokiu metu dar žadėjome šėlti!

Nusprendėme pirma susirasti taipogi rekomenduotą viešbutį, kuriame jau ankščiau rezervavome kambarį. Deja, ne viskas buvo taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Kadaise žiūrėjęs žemėlapyje, maždaug įsivaizdavau viešbučio būvimo vietą, tačiau adreso neužsirašiau… O reikėjo, kadangi vietiniai gyventojai net nebuvo girdėję apie kažkokį imigrantų iš Lietuvos viešbutuką, dar net keistu pavadinimu „EuroSTOPas“. Net taksistai kažką painiojo ir mus siuntė visai į kitus viešbučius kitame miesto gale, nors aš buvau tvirtai įsitikinęs, jog mes buvome kažkur visai netoli… Nieko doro nesužinojome, tad į pagalbą pasitelkiau mamą, kuri akimirksniu internete surado viešbučio adresą ir atsiuntė nurodymus SMS žinute. Ir dar su šimtu žmonių pagalba (na, gerai, gal dešimties) po maždaug valandos prieš mūsų akis kabėjo senai ieškota iškaba, o pradarius duris pasitiko lietuviškas „Sveiki“.

Nesitikėjome kažko stebuklingo už tokią nedidelę kainą (50 eurų už keturvietį kambarį), tačiau gauta palėpe buvome patenkinti. Mums, turbūt kaip ir kiekvienam keliautojui, svarbiausia buvo naktį trumpai, bet patogiai išsimiegoti, o ryte galutinai prabusti dušo pagalba. Visa tai gavome, tad palikome nereikalingus daiktus ir žygiavome centro link (taip, žygiavome, kadangi, kaip jau rašiau ankščiau, atstumai Brėmene tikrai nėra neįveikiami).

Brėmenas mums tarsi šypsojosi – nors internetinė orų prognozė dieną prieš kelionę rodė lietų, virš mūsų galvų švietė Saulė, pūtė malonus vėjas, aplink nebuvo jokio sniego ar purvo, na, tikras pavasaris! Eidami centro link, stebėjomės vokiška tvarka bei dviratininkų gausa. Čia pilna dviračių takų, kuriais lekia vokiečiai visomis kryptimis, tačiau tvarkingai, laikydamiesi taisyklių, pasignalizuodami, jei kokie tai turistai sugalvoja pėdinti jų taku (na, gerai, mes taip darėme, bet Vilniuje visi taip daro!). Kultūra nuo mūsiškės skiriasi kaip diena nuo nakties.

Miesto tyrinėjimą nusprendėme pradėti nuo istorinio Šnūro (vok. Shnoor) kvartalo, kurio siaurose gatvelėse išsidėstę XV-XVIII a. nameliai. Kadaise Šnūro kvartalas buvo vienas vargingiausių Brėmene, o dabar jame kužda kavinukės, restoranai, įvairių rankdarbių parduotuvėlės, amatininkų dirbtuvės, žinoma, kažkur atokiau įsitaisiusi ir Kalėdinių prekių parduotuvė, kurią aplankėme sekančią dieną, nes sekmadieniais daugelis parduotuvių nedirba.

Kvartalo centre stovi kadaise pranciškonams priklausiusi gotikinė Šv. Jono bažnyčia. Sandra, Stasė bei Alejandro spėjo net į vidų užeiti, o aš, kadangi nemėgstu bažnyčių, tuo tarpu filmavau viską, ką tik akys matė. Šalia radome veikiančią suvenyrų parduotuvę, kurioje dirbanti senyvo amžiaus moteris gan puikiai šnekėjo angliškai, o ir buvo ypač maloni. Matėsi, kad ji darbą dirba su dideliu malonumu, kadangi viską darė itin kruopščiai, o veide nuolat tviskėjo šypsena. Suvenyrai, kaip ir visur – brangoki, bet kažką parsivežti norisi…

Vėliau vinguriavome link centro, kur, kaip tikri italai (o gal greičiau amerikiečiai), užsukome ne kur kitur, o į McDonald’s restoraną išgerti kavos ir atsigaivinti ledais. Kainos nestebino – visose šalyse jos daugmaž vienodos, tad po du eurus už kavos puodelį sumokėjome nesiraukę. Žinoma, išėjus laukan Alejandro demonstravo savo gebėjimą užmegzti ryšius, pakalbinęs jaunąją mamą, kuri, pasirodo, buvo iš Turkijos.

Pagrindinėje viduramžių Brėmeno aikštėje akys krypo į katedrą ir rotušę. XI a. pastatyta didinga romantinė Šv. Petro katedra su dvibokščiu fasadu tuo metu kaip tik buvo restauruojama, tad visą grožį gadino tos nelemtos metalinės konstrukcijos. O šalia rotušės esanti milžiniška 1404 m. pastatyta Karolio Didžiojo sūnėno Rolando statula yra pati didžiausia iš visų 26, esančių Vokietijoje. Riteris simbolizuoja miesto nepriklausomybę. Na, o pagrindinis turistų traukos taškas centrinėje aikštėje – 1953 m. pastatytas paminklas, skirtas Brolių Grimų pasakos apie Brėmeno muzikantus personažams – asilui, šuniui, katinui ir gaidžiui. Teigiama, kad palietus išsipildo norai ir svajonės. Tad mes jų prigalvojome daug daug ir įvairių!

Nors visos kelionės metu norėjau pamatyti kažkokias mumijas, kurios, mano įsitikinimu, turėjo būti kažkur rotušėje, iš tikro, kaip kad paaiškėjo jau grįžus namo, jos eksponuojamos katedroje. Deja, negaliu pasakyti, ar už tai reikia mokėti, ar ne, kadangi mes jų taip ir neišvydome…

Toliau žygiavome link Böttcherstrasse – tikrai įspūdingos gatvės, kurioje kadaise gyveno kubiliai, o vėliau ji rekonstruota Art Deco stiliumi. Nacionalistai gatvę išsaugojo kaip degeneratų meno pavyzdį. Jos pradžioje mus pasitiko 1920 m. sukurtas bareljefas, kuriame pavaizduotas su slibinu besikaunantis arkangelas Mykolas. Dar buvau girdėjęs, kad čia kažkur skamba ant vieno iš namų frontono iškabinti 30 porcelianinių varpų, tačiau tris ar net keturis kartus marširuojant gatve, mums jų nepavyko rasti.

Ilgai vaikščiojant Brėmenu, pradėjo kalbėti ir visų mūsų skrandžiai, tad nusprendėme užkasti. Žinoma, nenorėjome kimšti junk food, tad pradėjome ieškoti ir klausinėti žmonių, kur galima būtų skaniai, bet nebrangiai pavalgyti. Mus viena porelė nukreipė į netoli esančią itališką piceriją, kurioje, deja, bet kainos galbūt ir nedidelės vietiniams, tačiau mums, lietuviams, dažniausiai užsukantiems į pigų Čili tinklą, 9 eurai už picą bei alaus bokalą buvo šis tas… Na, bent jau pramogą turėjome, juokaudami su elektriniais vibratoriais, kurie praneša apie paruoštą patiekalą (tokia savita savitarnos picerija, dar nematyta Lietuvoje).

Artėjant vakarui, nusprendėme ieškoti alkoholio parduotuvės, nusipirkti ką nors skanaus su laipsniais, grįžti atgal į viešbutį, atsigaivinti ir atsipalaiduoti, o vėliau vėl vykti į centrą, tik jau ne į pastatus žiūrinėti, o kompanijos ieškoti ir barų siaubti. Paieška neužtruko, neaiškios tautybės, man į meksikiečių partizanus primenantys vaikėzai, pirma piktai nusiteikę prieš pozavimą, iškart nurodė kryptį link artimiausio „taško“. Nustebome, kad tokios neišvaizdžios ir užkeltomis kainomis parduotuvės savininkas – ar tai iranietis, ar irakietis, ar dar iš kažkokio teroristų krašto. Žodžiu, baugu buvo kažko nepirkti – ims dar ir susprogdins!

Netrukus supratome, kad priartėjome prie stoties – kaip ir kiekviename mieste, pavojingesnės vietos, kur renkasi narkomanai, alkoholikai, benamiai, prostitutės. Taip buvo ir čia. Fotoaparatų nedemonstravome, kadangi aplink besibastantys pankai ir kitokie neaiškūs žmogėnai su alaus buteliais rankose nekėlė saugumo jausmo. Išdrįsome tik apsižvalgyti ir užsukti kavos į mažytę jauno turko parduotuvėlę, kuris, kaip kad supratome, nebuvo didis kavos specialistas. Visų pirma, nežinojo, kad kavos aparatas stovi vietoje ir negamina kavos ne dėl kažkokių neaiškių priežasčių, o dėl to, kad jame tiesiog nėra vandens, o vėliau dar ir cukraus nėjo įsiberti – teko tiesiai iš prakirpto maišelio. Juokingai žavu, tačiau jau nebe 2, o tik 1 euras už puodelį!

Pakeliui atgal į viešbutį su romu, laimu bei kola rankinėse, sutikome du vaikinus, kurie vaikščiojo linguojančia virve, ištempta ir pririšta prie dviejų medžių. Alejandro neatsispyrė pagundai ir išbandė, tačiau sugebėjo padėti tik tris žingsnius – žinoma, tokioms atrakcijoms reikia daug praktikuotis. Vaikinai taipogi patarė nesibelsti į „Stubu DanceHouse“ klubą, nes jame nieko gero nėra, ypač sekmadienio vakarą, tad patarė aplankyti kitas vietas, kurių būvimo vieta lyg ir buvo aiški, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau – nė velnio!

Viešbutyje, įsijungę vokišką muzikos kanalą VIVA, atsipalaidavome Cuba libre kokteilių pagalba. Išbandę jėgas rankų laužime ir šiek tiek tiesiog lūžę iš juoko dėl Stasės raudonumų, žygiavome tamsų vakarą, tačiau ryškiai apšviestomis gatvėmis atgal į centrą ieškoti linksmybių. Žinoma, ankščiau sutiktų vaikinų patartų vietų neradome, tad susibičiuliavę su dviem naujais vaikinais, kurie, pasirodo, kaip ir Alejandro, buvo atvykę iš Ispanijos, nuvykome į alaus barą. Sekmadienio vakarą veiksmo tikrai trūko, tačiau ir mes buvome jau išsekę, tad išgėrę kas alaus bokalą, kas kokteilį, linksmai keliavome pro centrą atgal į viešbutį. Grįžę kritome į minkštas lovas, tad šešias valandas miegojome tarsi negyvi…

Prabudę ryte, jautėmės žvalūs, o dušas galutinai paruošė naujai dienai Vokietijoje. Deja, laiko daug nebeturėjome, tad palikę raktą viešbučio kambaryje, atsisveikinę su rusiškai kalbančiu darbuotoju, suskubome pusryčiauti. Taupydami pinigus, nutarėme maisto nusipirkti prekybos centre, o virtuvę įsirengti kur nors parke ar prie upės. Rytinėje Saulėje besikaitindami, ant suoliuko šalia upės sėdėdami, pusryčiavome ir šnekučiavomės. Nuotaika buvo pakylėta, jos nesugadino net jogurtu aplieta Alejandro striukė. Buvome vieninteliai tokie maistu ir gėrimais apsikrovę, tačiau kreivų žvilgsnių nepastebėjome – ko nebūtume išvengę Lietuvoje.

Alejandro skrydis atgal į Kauną buvo tik už poros dienų, per tą laiką jis dar žadėjo aplankyti daug metų nematytą krikštatėvį, tad paskutines kelias valandas praleidome su juo vaikštinėdami po dar neaplankytas, tačiau nelabai žavinčias miesto vietas. Išties gan nepatogu, kai skrydis kažkurią valandą dieną, nes nuolat reikia stebėti laiką, kad nepavėluoti… O kiek vėliau atsisveikinome su draugu ispanu, palinkėjome sėkmės ir tramvajumi, jau trise, riedėjome link oro uosto.

Šiek tiek apsikvailinome, kadangi kelionė nuo miesto centro iki oro uosto truko ne 30 min., kaip kad mes planavome, o maždaug 10 min. Tad turėjome pakankamai laiko apsilankyti tualete, išgerti kavos, susiruošti daiktus patikrai, prisikvepinti parfumerijos parduotuvėje, net apkalbėti į eilutę besirikiuojančius keleivius: viena mergina man ir Sandrai labai priminė mokyklos laikų draugę Dovilę, kuri jau kurį laiką gyvena ir dirba Anglijoje.

Kelionė dar nebuvo pasibaigusi – laukė malonus skrydis lėktuvu (kam nepatinka skraidyti?), dar ir kelionė iš Kauno oro uosto į autobusų stotį, o iš ten – į namus Vilniuje. Tad, nors Kaune nusileidome 17 valandą, namuose buvome tik apie 21 vakaro – nuvargę, išsekę, tačiau besišypsantys, kadangi kupini nuotykių, malonių prisiminimų ir išgyvenimų. Tada kyla didžiulė pagunda keliauti dar kažkur, kur neteko pabuvoti…

Šįkart mūsų visų protą išdulkinti sumąstė JAV kino grandas Martinas Skorsezė, o jam talkininkavo 1997 metais kartu su Titaniku „nuskendęs“ moterų numylėtinis Leonardas Di Kaprio, per tuos 13 metų priaugęs gal 30 kg (čia tik tarp kitko, neįsižeisk, Leonardai). Deja, ne kiekvieno protas pasiduos šiam 2010 metų perliukui…

„Shutter Island“ veiksmas nukelia į 1954-uosius metus, kur JAV maršalas Tedis Danielsas ir jo naujasis kolega yra nusiunčiami į atokią salą tirti moters dingimo iš psichiatrinės ligoninės bylos. Saloje įrengtoje kruopščiai saugomoje ligoninėje apgyvendinami ir gydomi tik patys blogiausi pacientai, dažnai net kraupių žmogžudysčių kaltininkai, kuriuos atsisako priimti kitos psichiatrinės. Tačiau net ir čia gausiai gydytojų bei apsaugininkų apsuptyje pavojinga ir susikurtame pasaulyje gyvenanti trijų savo vaikų žudikė sugeba paslaptingai dingti iš užrakintos palatos. Bylą bandančiam ištirti Tedžiui akivaizdžiai atrodo, kad visi iki vieno šioje ligoninėje jam meluoja ir kažką slepia.

Čia ir sustosiu, kadangi nenoriu sugadinti filmo teikiamo malonumo tiems, kas jo dar nematė. Ir tikrai nenoriu prasitarti, kad filmo pabaiga susijusi su ateiviais. Na, gerai, bandau apgauti. Žinoma, jokiais ateiviais čia net nekvepia. Tiesiog įtemptas ir protą iš visų pusių spaudžiantis šizofreninės atmosferos detektyvas. Ir visa tai – kiek ilgiau nei dvi valandas!

Tedis Danielsas – puikus personažas Leonardui, kuris leido aktoriui įsijausti į vaidmenį ir vaidinti kuo puikiausiai. Neįsivaizduoju kito vyriškio jo vietoje. Žinoma, ir kiti stengėsi, dirbo savo darbą, tad sukuriama itin tikroviška atmosfera, kurioje po truputį žiūrovas įsilieja ir tarytum pats laksto po lietingą salą ir ieško užuominų, padėsiančių bylos tyrimui.

Viso filmo metu Tedį kamuoja sapnai ir prisiminimai, kurie ypač vaizdžiai atkuriami ekrane: mane sužavėjo degėsiuose paskendęs kambarys, o kraupūs lagerio vaizdiniai baugino. Net paskutinis filmo epizodas neapsieina be prisiminimų, tad jie – svarbi „Shutter Island“ dalis. Kaip ir dialogai, kurių filme nėra per daug. Tiek, kiek ir reikia. Viskas man šiame filme idealiai pasverta – nei pasigedau, nei įkyrėjo.

Neneigsiu, o ir greičiausiai žinote, kad tokiuose protkrušiuose būtina atsiriboti nuo pasaulio ir įsijausti, o ne lakstyti ir dulkes valyti kambaryje. Tada viskas aišku ir suprantama… Deja, gal net per daug. Todėl aš net neįpusėjus filmui maždaug numaniau filmo baigtį. Bet filmas vertas dėmesio – puiki 2010 metų pavasario pradžia amerikietiškoje kino industrijoje.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Šį filmą pirmą kartą išvydau prieš gerus 10 metų, nuo to laiko jį mačiau ir kompiuterio ekrane, ir per televizorių dar kokius penkis kartus, tačiau prieš kelias dienas neatsispyriau pagundai išvysti jį dar kartą. Keista stebėti, kaip bėgant metais keičiasi ir, rodos, tas pats filmas: beveik galutinai išnyko ir kineskopiniai monitoriai, ir modeminis internetas, nesikeičia tik gražuolė putliomis lūpomis Andželina Džoli.

„Hackers“ pasakoja istoriją apie sumanų jauną kompiuterių specialistą, kuris būdamas dar visai vaikas sukuria daug kompiuterių sugadinusį virusą, tad teismo sprendimu jam iki 18 metų buvo neleista prisiliesti prie kompiuterio. Ir štai, pilnametystei suėjus, naujoje Niujorko miesto mokykloje tenka ieškotis naujų draugų kompanijos, kuri kompiuteriu ne tik žaidimus žaidžia… O netyčia atradus slaptosios tarnybos plaunamų pinigų įrodymus, tenka ne tik kovoti už save, bet ir ginti draugus.

Filmas geras, tikrai kad labai geras, tačiau šiai dienai labai pasenęs. Pavyzdžiui, kas šiais laikais nežino, kas yra kietasis diskas? Tuo metu ne tik šis terminas buvo tarytum nežmoniškos kalbos, tačiau ir tarkim 233 MHz Pentium procesorius – spartos lyderis! Tik viena man neaišku, kodėl tų dienų modernusis jaunimas vaizduojamas tarytum šių dienų transvestitai. Išpeikti nenoriu, tačiau tigriniai rūbai, Eltono Džono akinukai, kasytės ir moteriškas makiažas? Vaje…

Kaip ten bebūtų, žiūrėti verta vien dėl Andželinos Džoli ir gero garso takelio: Underworld, The Prodigy, Orbital… Kas nežino šių elektroninės muzikos karalių? Visa tai kartu, žinoma, dar su gera veiksmo doze sudaro 107 minučių trukmės filmą „Hackers“. Pažiūrėsim, kaip visa tai atrodys dar po 5 metų…

• IMDb nuoroda

Kuringa – visiškai ne kurortinis, o tikras itališkas miestelis su savo kalabrietišku dialektu (čia kiekvieno miestelio kalba kažkiek skiriasi), savomis tradicijomis ir pažiūromis. Nors viskas tik į gerą: jei Akonijoje gyvena labiau pasiturintys ir „pasikėlę“ žmonės, čia visi labai paprasti, draugiški ir nuoširdūs. Visi visus pažįsta, sveikinasi, vaišina alumi ar ledais, prisėda pabendrauti ir pasidomi tavimi (na, yra ir paskalų skleidėjų).

Dieną mes čia atvažiuodavome dažniausiai tiesiog su reikalais (į paštą, parduotuvę, kirpyklą), tačiau vakarai būdavo leidžiami visiškai priešingai – alus ir užkandžiai vietiniuose baruose, atrakcijos ir žaidimai, bendravimas (na, mano italų kalbos nemokėjimo atveju – bandymas bendrauti). Dažnai namo grįždavome vėlai naktį.

Gan nepaprasta važiuoti mašina į Kuringą: tenka vinguriuoti į statų kalną, o gražiu oru žvelgiant pro automobilio langą matoma ne tik Tirėnų jūra, tačiau ir Stromboli ugnikalnis. Nors važiuoti reiktų atsargiai, tačiau vietiniai gyventojai lekia pašėlusiu greičiu – kartais net pavojingai lenkdami lėčiau važiuojančias transporto priemones. Nebūtų italai!

Kuringos senamiestis nuostabus: visur seni pastatai, akmenuotos siauros gatvelės, barai ir ledainės, mažos parduotuvėlės. Visą naktį dega šviesa (ne kaip kai kuriuose mažesniuose Lietuvos miesteliuose), o vaikščioti kad ir vienam tikrai gan saugu. Nemačiau jokių agresyvių girtuoklių, nebūdavo jokių muštynių ar šiaip nemalonių incidentų. Žmonės džiaugiasi gyvenimu, patys kuria sau ir kitiems draugišką aplinką.

Vasarą čia ypač smagu, kadangi beveik kasdien organizuojami įvairūs renginiai. Kai kuriuos remia savivaldybė, kai kuriuos įvairios firmos, o kitus – patys miestelio gyventojai. Pavyzdžiui, teko dalyvauti vienoje šventėje, kurioje buvo pardavinėjami pačių miestelėnų iškepti ir padovanoti saldūs ir sūrūs maisto gaminiai, o surinkti pinigai atiteko savivaldybei. Ar ne šaunus būdas paremti? Kitas didesnis renginys – 6 valandų maratonas, kuriame dalyvavo ne tik bėgikai iš visos Italijos, tačiau ir Ispanijos.

Pati istorija nėra stebuklinga, gal kiek net per daug paprasta (tik nežinau, ar prasta). Dabar tampa madinga žmones vaizduoti gamtos priešais, siekiančiais sugriauti ne tik savo, bet ir svetimus pasaulius. Taip yra ir su Pandoros planeta, kurioje vyksta veiksmas – čia žmonės siekia įsigalėti ir tapti tropikų augmenijos ir įstabių gyvybės formų pasaulio valdovais, kai tuo tarpu vietiniai taikūs trijų metrų mėlynos žaižaruojančios odos gyventojai Na’vi nė nenumano apie artėjančią grėsmę, tačiau nenoriai priima žmogystas į savo ratą.

Kadangi oras Pandoros planetoje nėra pritaikytas kvėpuoti žmonėms, mokslininkai sukuria avatarus – Na’vi ir žmogaus hibridus, kurie valdomi protu nuotoliniu būdu. Įsikūnijus į avatarą, buvusiam jūrų pėstininkui Džeikui Saliui pavyksta suartėti ne tik su Na’vi tauta, tačiau ir su Neytiri – žavia Pandoros gyventoja, kurios grožiui karys nesugeba atsispirti. Tačiau netrukus Džeikui tenka apsispręsti, kurioje jis pusėje.

Galiu drąsiai teigti, kad jei ne 3D apipavidalinimas, „Avatar“ tikrai nebūtų uždirbęs milijonų. Bet sutinku, kad filmas yra kvapą gniaužiantis, nuostabus ir užkrečiantis. Tuo labiau, kad pirmą kartą kino teatre žiūrėjau 3D filmą (gėda net prisipažinti). Visą laikotarpį (apie 2 val. 30 min.) buvau įsijautęs, rankos drebėjo, kai kažkas herojams nesisekė, o iš ekrano išlindusios strėlės ir ginklai privertė sustirti. Ir vienintelis dalykas, kuris neramino, tai labai garsiai kvėpuojantis žiūrovas, sėdėjęs per dvi vietas nuo manęs. Bet, neskaitant to fakto, likau patenkintas, sužavėtas, kupinas emocijų. Tai vienas iš tų „tikrai rekomenduoju“ filmų, kurį reikia žiūrėti būtinai kino teatre, būtinai 3D.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Rudenį matytas treileris sužavėjo, tad iškart įtraukiau į „privalau pamatyti“ sąrašą. Ne tik dėl tada prognozuoto populiarumo, gausybės komentarų, tačiau vien dėl nuostabaus garso takelio, kurį kartu su vaikais sukūrė Karen O iš mano mėgstamos grupės Yeah Yeah Yeahs. O dar tai, kad filmas paremtas tokio pat pavadinimo knyga, neleido praslysti „Where the Wild Things Are“ pro mano akis.

Filmas pasakoja istoriją apie mažą įnoringą berniuką Maksą, kuriam viskas pradeda įgristi: sesė, kuri kartu nežaidžia, o ir neužstoja prieš vyresnius, mama, kuri daugiau dėmesio skiria savo naujam vaikinui, nei savo sūnui, o dar tie šaldyti kukurūzai, kurių Maksas taip nemėgsta… Niekas nerodo dėmesio, kurio taip norisi, tad Maksas neištveria ir pabėga iš namų į savo fantazijoje susikurtą laukinį pasaulį, toli toli už vandenyno, kuriame bastosi iš pirmo žvilgsnio baisios būtybės. Mažasis, apsirengęs vilko drabužiais, pasiskelbia karaliumi ir prisijungia prie taisyklių neturinčio gyvenimo.

Norint suprasti, reikia įsijausti. Norint, kad patiktų, reikia turėti lakią fantaziją. Tačiau nors ir įspraustas į pūkuotus rėmus, filmas perteikia meilės ir rūpesčio pamoką. Kaip ten bebūtų, ilgesys mylimiems ir mylintiems žmonėms visada užgožia pyktį ir neapykantą. Todėl tinka ne tik vaikams, tinka kiekvienam iš mūsų. Kad ir kiek metų mums bebūtų, vistiek viduje esame padūkę vaikai. Rekomenduoju tau.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Žaidimas vyksta sename, surūdijusiame robotų mieste, kuriame tenka valdyti į šiukšlyną išmestą mažą, mielą robotuką. Susivokus erdvėje ir supratus žaidimo veikimo principus, tenka sugrįžti atgal į miestą bei susiremti su savo skriaudėjais.

Įspūdingo siužeto nėra, tačiau užtenka ir tokio. Visų pirma, mane pakerėjo apipavidalinimas. Žaidimo grafika nuostabi, o valdoma tik Adobe Flash grafikos variklio, kuris leido „Machinarium“ pritaikyti tiek Microsoft Windows, tiek Mac OS X, tiek Linux platformoms. Istorija pasakojama be žodžių, net be raidžių. Žinoma, čia – ne žmonių pasaulis, tad robotų kalbos mes negalime mokėti… Tenka tiesiog akimis stebėti mintis, apipavidalintas judančiais paveikslėliais.

Žaidime svarbiausia turėti užsispyrimo loginių užduočių sprendimui. Kartais užtenka tiesiog reikiamą daiktą sujungti su kitu daiktu, tada gautą rezultatą panaudoti pagal paskirtį, o kartais tenka gerokai pasukti galvą… Na, gal net dažnai. Iš tikro galvosūkiams spręsti prireikia ne tik popieriaus lapo su pieštuku, tačiau kartą net geros klausos. Viena užduotis man priminė kadaise žaistą žaidimą su varlėmis, kuriame teko iš kairiojo krašto varles perkelti į dešinį kraštą, o iš dešiniojo – į kairį. Buvo ir tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanomos. Na, o kad loginės užduotys nesukeltų per didelio galvos skausmo, įdiegta kukli patarimų sistema, kuri parodo, ką konkrečiai reiktų padaryti, tačiau kaip tai padaryti – tenka išsiaiškinti patiems.

Tiek garsai, tiek muzika – be priekaištų. Kartą net užėjo didelis noras šokti, muzika buvo kaip tik mano ausims. Nors aš susilaikiau, mano valdomas robotukas – ne. Vienoje vietoje galima rasti net radiją, kuri gaudo keletų skirtingų radijo stočių bangas, t.y. sklinda skirtinga muzika. Ištyrinėjus pasaulį, galima rasti ir dar daugiau smagių, šypseną keliančių smulkmenėlių.

Nesenai išleistą „Machinarium“ trejus metus kūrė septyni žmonės iš Čekijos, pasivadinę Amanita Design vardu. Tik išleistas jis jau spėjo laimėti apdovanojimą nepriklausomų žaidimų festivalyje už nuostabiausią meno išraišką. Ir man net nekyla jokių abejonių kodėl – žaidimas prisotintas haliucinogeninio narkotiko, prie kurio pripratau jau po 5 minučių ir išsivadavau tik išvydęs pabaigą.

• Demonstracinė žaidimo versija
• Kūrėjų Amanita Design tinklalapis