Buvau nusiteikęs prastam orui, dažnam lietui, tad skėtį turėjau rankiniame bagaže dar skrydžio metu. Žinoma, Liverpulis buvo apsiniaukęs, niūrus, kaip kad ir tikėjausi. Bet labiausiai nustebino baisi smarvė, užrietusi nosį tik išlipus iš lėktuvo – tarytum mėšlo dvokas atokiam Lietuvos kaime. Nežinau, gal čia dėl upės šalia, o gal šiaip koks chemikalų lietus buvo tik ką nulijęs… Taip, Jungtinė Karalystė nėra tvarkinga, net ir gąsdinanti 75 svarų bauda už šiukšlinimą nė motais vietiniams.

Kadangi mano kelionės tikslas buvo kiek toliau esantis didmiestis Lidsas, turėjau dviem autobusais keliauti keletą valandų su persėdimu Mančesteryje. Iškart pastebėjau baisų ir sunkiai suprantamą vietinių akcentą, prie kurio nesugebėjau priprasti net štai po mėnesio. Tačiau, nepaisant nesuprantamai suprantamos anglų kalbos, iš pradžių siaubingai atrodusio kairės pusės eismo bei pastovaus pasimetimo prie pėsčiųjų perėjos, kai protas susimaišo, į kurią pusę žvalgytis, Lidsą bei draugės darbovietę pasiekiau sėkmingai.

Pats Lidsas – didžiulis, o ir yra antras pagal gyventojų skaičių Anglijoje. Tačiau, kaip kad sako mano draugė Rūta, labiau pramoninis: nei pamatyti labai daug ko čia nėra, nei šiaip kažkuo garsus. Galbūt todėl apie šį miestą nebuvau net girdėjęs… Žinoma, tiems, kuriems patinka žmonių bei visuotinių parduotuvių begalybė, patiktų ir Lidsas. Šeštadieniais pagrindinėse pėsčiųjų gatvėse čia žmonių lyg per didžiausią šventę pas mus Lietuvoje.

Galbūt klysta tie, kurie įsivaizduoja Jungtinę Karalystę amžino rūko bei lietaus apsuptyje. Galiu drąsiai teigti, kad saulės ir kaitros čia pakankamai. Tačiau dažnais atvejais oras staigiai keičiasi – tą pačią dieną gali ir kaitinti saulė giedrame danguje, ir užklupti liūtis. Tad aš pats nuolat nešiojuosi skėtį… Nors vietiniai čia pripratę: ramiausiai žygiuoja ir kiaurai permirkę, ir dar ypač plonai apsirengę šaltyje. Žinoma, kai nuo pat gimimo tenka augti tokioje aplinkoje, tai organizmas adaptuojasi… Bet atvykėliams tikrai kad pavojinga – nesunku peršalti.

Kadangi Jungtinėje Karalystėje gyvena daug lietuvių, apie daugelį keistenybių jau buvau girdėjęs: nestebino nei du atskiri šilto ir šalto vandens čiaupai (didžiausia nesąmonė, kurią tik teko matyti), nei indų plovimas nepraskalavus, nei po centrą šaltyje pusplikės lakstančios girtos jaunos merginos. Jaunimo kultūra čia iš tikro tragiška, jau pirmąjį vakarą teko išvysti nuogą užpakalį pro autobuso langą, sėdint ir gurkšnojant kavą McDonald’s restorane. Taip, keistuolių čia pilna. Bet po kurio laiko jau niekas nebestebina…

Nors apsistojau pas draugę, kuri gyvena 3 ar net 4 km nuo centro, dažniausiai vaikščiodavome pėstute, kadangi 1,70 svaro už vienkartinį bilietą mokėti tikrai kad nekyla ranka… Ir sportas geras. Tiesa, taksi čia neką brangesni, keliaujant bent jau dviese. O juos dažniausiai vairuoja musulmonai, dar kitaip vadinami babajais. Tačiau jie ne tokie, kokius mes įsivaizduojame – daugelis ir maloniai pabendraus, ir atpažins, jei kokį kartą jau vežė.

Pirmoji naktinė išvyka į Lidso klubą buvo dvejopa: nauja, bet neįspūdinga, gera, bet brangu. O ir barai man nebuvo malonūs… Tipiniai angliški, visi net labai panašūs. Jau galvojau, kad niekas neprilygs mėgiamoms Vilniaus vietoms, kol kartą neužsukome į „Neon Cactus“ – mažą, bet siaubingai jaukią vietelę su beprotiškai skirtingais ir įdomiais žmonėmis, vežančia muzika bei kažkur ore tvyrančia teigiama nuotaika. Tai vieta, kur tikrai vesčiausi atvykusį svečią, tad rekomenduoju visiems, kurie kokiu tai būdu atsidurs Lidse.

Daug kas sako, kad jau nebe tie laikai, kai darbą Jungtinėje Karalystėje galima buvo rasti, užėjus į pirmą pasitaikusią kavinukę ar restoraną. Taip, tuo teko įsitikinti pačiam. Bet darbą radau, tik kad neilgam… Ir štai, praėjus mėnesiui, nusprendžiau judėti pirmyn. Atvykau čia ne tik kad padirbėti, tačiau ir įgyti kuo daugiau patirties, galbūt net suprasti, ko noriu iš savo ateities. Tad šiandien atsisveikinu su Lidsu, paskutinį kartą gaminu mylimai Rūtai pietus ir keliauju į kitą Anglijos pusę – kurortinį miestą Braitoną. Nuotykiai tęsiasi…

Lamecija Termė

Artimiausias didmiestis, į kurį dažnai vykdavome prekintis. Jokių grožybių, jokių didybių – tiesiog daug pastatų, daug žmonių, daug parduotuvių. Turbūt tai ir buvo pats nemėgstamiausias miestas iš visų, kadangi, kaip jau rašiau ankščiau, čia mes atsirasdavome tik reikalui esant, pavyzdžiui, iš Lamecijos Termės traukinių stoties vykome į Siciliją.

Pico

Pirmasis aplankytas kurortinis miestas vadinosi panašiai kaip mano mėgstamas valgis – Pico. Nedidelis, tačiau jaukus, o ir klaidus tarytum labirintas. Siauromis gatvelėmis nusėtas ir kalnuotoje vietovėje įsikūręs stebino egzotiškais vaizdais, turistų gausa ir žėrinčiu skaisčiai žydru paplūdimiu.

Čia važiavome net keletą kartų, kadangi miestas nuo Akonijos vos už 25 kilometrų. Kartais tiesiog užsinorėdavome ledų ir lėkdavome į ledainę Pico mieste jų skanauti. Čia gaminami ypač skanūs „Tartufo“ ledai: įvairiausių rūšių, iš natūralių produktų, tačiau ypač kaloringi.

Falerna Marina

Kartą Indrės darbovietėje susipažinau su vienos bendradarbės vyru, kuris gan suprantamai kalbėjo lietuviškai. Vyriškis ne kartą svečiavosi Lietuvoje, tad per keletą mėnesių sugebėjo gan neblogai pramokti tiek, kad įmanoma gan normaliai susišnekėti, nors pats yra tikras grynakraujis italas (neatskleisiu, kokiais nedorais kėslais jis svečiavosi mūsų krašte). Na, vieni gabūs kalboms, kiti nelabai (kaip kad aš – nesugebėjau normaliai išmokti itališkai per tuos kelis mėnesius).

Vieną dieną sugalvojome jį aplankyti ir apžiūrėti nuosavą nedidelį bariuką, esantį kažkur Falernos Marinos kurortinio miestelio prie Tirėnų jūros pakraštyje. O surasti jį mums buvo problematiška: italai jau tokie žmonės, kad padėti tikrai su mielu noru padeda, tačiau kartais, greičiausiai, net nežinodami reikiamos vietos. Vieni mus nukreipė vienu keliu, kiti – visiškai priešingu, bet po maždaug pusvalandžio (o gal net visos valandos) pavyko surasti būtent tą jaukų bariuką, kuriame pasitiko pažįstami veidai.

Pašnekesiai, vaišinamas alus ir ledai – čia tai kasdienybė, nes taip jau priimta. Dar net lauke keptų blynų su „Nutella“ šokoladiniu kremu privalgėme. Beje, čia daug visokių gėrybių pridaro su „Nutella“ – įvairios bandelės, rageliai, tortai, net ant picų tepa! Keista, kadangi pas mus šis cheminis skanėstas nėra populiarus.

Tropėja

Pusseserės mama jau buvo pasakojusi apie įspūdingą pilį ant kalno šalia Tirėnų jūros kranto, tad vis susisiekus internetu klausdavo, ar jau aplankiau šį miestą. Ir kartą nuvykome… Tiesa, manęs jis nesužavėjo taip, kaip Pico. Na, o gal tiesiog jau buvau pripratęs prie Italijos grožio.

Miestas didesnis, žmonių gausa primenantis mūsiškę Palangą, tačiau vietoje tilto – aukštai ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Ant prie pat jūros kranto esančios uolos pastatyta ir įspūdinga pilis, kuri aptverta didele tvora, tad artyn prieiti negalėjome. Tai ir yra pagrindinis Tropėjos simbolis, įamžintas kone ant kiekvieno suvenyro. Miestas ypač lankomas turistų iš Vokietijos, kaip ir daugelis kitų Kalabrijoje.

Italijoje praleidau beveik keturis mėnesius: pažinau svetimą kultūrą, pakeliavau ir supratau daugelį dalykų, o ir siaubingai gerai praleidau vasarą. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, o ilgesys privertė sugrįžti atgal į Lietuvą, kur daug šalčiau, kur žmonės šypsosi mažiau, tačiau, kaip ten bebūtų, kur tėvai, draugai ir vis dar nebaigti mokslai.

Prižadėjau sau, kad dar kada sugrįšiu į Italiją. Ti amo!

Buvo šalta, apsiniaukę, tačiau automobilyje, kuriame pakeliui į Kauno oro uostą šnekučiavosi seni draugai bei naujasis bičiulis Alejandro iš Ispanijos, tvyrojo dvejopos nuotaikos: buvome kupini ekstazės, kadangi keliauti į svetimą šalį visada smagu, tačiau liūdėjome dėl artimo draugo Andriaus, kuris dėl rimtų priežasčių su savimi neturėjo asmens dokumento, leidžiančio pakilti virš debesų…

Kadangi dar buvo laiko, užtinusias akis bandėme pramušti vietinio aparato gaminama kava. O vėliau rikiavomės į eilutę, visus skysčius supakavę tam skirtuose maišeliuose (kaip visada, merginos kosmetikos vežėsi tonomis). Paprasta patikra (reikalavusi nusiauti batus), trumpas ėjimas pėstute link lėktuvo, ir mes jau ore!

Skrydis truko maždaug pusantros valandos, tačiau su visais įlaipinimais, išlaipinimais, ėjimais į ir iš oro uosto, užtrukome maždaug dvi valandas. Viso skrydžio metu girdėjome reklamas, mums buvo siūlomos įvairios prekės, o asmeniškai man net piktai buvo liepta paslėpti kamerą ir nefilmuoti personalo darbuotojų. Na, nežinau, koks jiems skirtumas! Būtų tapę mano filmo žvaigždėmis, bet ne… Tiek to. Svarbiausia, kad nuskridę nepamiršome atsukti laikrodžius viena valanda atgal.

Patarimų apie Brėmeną buvau prisiskaitęs pakankamai, tad žinojau, jog važiuoti nuo oro uosto link centro reikia 6 numeriu pažymėtu tramvajumi, o bilietai pardavinėjami oro uosto informacijoje. Pirkome brangesnius po 7,50 euro, skirtus dviems žmonėms važinėti visą parą. Bet mes nežinojome, kad viskas čia kuo puikiausiai pasiekiama savomis kojytėmis, tad būtų užtekę ir pigesnių vienkartinių bilietų. Tuo labiau, kad tramvajus darbą baigia vidurnaktį, o mes tokiu metu dar žadėjome šėlti!

Nusprendėme pirma susirasti taipogi rekomenduotą viešbutį, kuriame jau ankščiau rezervavome kambarį. Deja, ne viskas buvo taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Kadaise žiūrėjęs žemėlapyje, maždaug įsivaizdavau viešbučio būvimo vietą, tačiau adreso neužsirašiau… O reikėjo, kadangi vietiniai gyventojai net nebuvo girdėję apie kažkokį imigrantų iš Lietuvos viešbutuką, dar net keistu pavadinimu „EuroSTOPas“. Net taksistai kažką painiojo ir mus siuntė visai į kitus viešbučius kitame miesto gale, nors aš buvau tvirtai įsitikinęs, jog mes buvome kažkur visai netoli… Nieko doro nesužinojome, tad į pagalbą pasitelkiau mamą, kuri akimirksniu internete surado viešbučio adresą ir atsiuntė nurodymus SMS žinute. Ir dar su šimtu žmonių pagalba (na, gerai, gal dešimties) po maždaug valandos prieš mūsų akis kabėjo senai ieškota iškaba, o pradarius duris pasitiko lietuviškas „Sveiki“.

Nesitikėjome kažko stebuklingo už tokią nedidelę kainą (50 eurų už keturvietį kambarį), tačiau gauta palėpe buvome patenkinti. Mums, turbūt kaip ir kiekvienam keliautojui, svarbiausia buvo naktį trumpai, bet patogiai išsimiegoti, o ryte galutinai prabusti dušo pagalba. Visa tai gavome, tad palikome nereikalingus daiktus ir žygiavome centro link (taip, žygiavome, kadangi, kaip jau rašiau ankščiau, atstumai Brėmene tikrai nėra neįveikiami).

Brėmenas mums tarsi šypsojosi – nors internetinė orų prognozė dieną prieš kelionę rodė lietų, virš mūsų galvų švietė Saulė, pūtė malonus vėjas, aplink nebuvo jokio sniego ar purvo, na, tikras pavasaris! Eidami centro link, stebėjomės vokiška tvarka bei dviratininkų gausa. Čia pilna dviračių takų, kuriais lekia vokiečiai visomis kryptimis, tačiau tvarkingai, laikydamiesi taisyklių, pasignalizuodami, jei kokie tai turistai sugalvoja pėdinti jų taku (na, gerai, mes taip darėme, bet Vilniuje visi taip daro!). Kultūra nuo mūsiškės skiriasi kaip diena nuo nakties.

Miesto tyrinėjimą nusprendėme pradėti nuo istorinio Šnūro (vok. Shnoor) kvartalo, kurio siaurose gatvelėse išsidėstę XV-XVIII a. nameliai. Kadaise Šnūro kvartalas buvo vienas vargingiausių Brėmene, o dabar jame kužda kavinukės, restoranai, įvairių rankdarbių parduotuvėlės, amatininkų dirbtuvės, žinoma, kažkur atokiau įsitaisiusi ir Kalėdinių prekių parduotuvė, kurią aplankėme sekančią dieną, nes sekmadieniais daugelis parduotuvių nedirba.

Kvartalo centre stovi kadaise pranciškonams priklausiusi gotikinė Šv. Jono bažnyčia. Sandra, Stasė bei Alejandro spėjo net į vidų užeiti, o aš, kadangi nemėgstu bažnyčių, tuo tarpu filmavau viską, ką tik akys matė. Šalia radome veikiančią suvenyrų parduotuvę, kurioje dirbanti senyvo amžiaus moteris gan puikiai šnekėjo angliškai, o ir buvo ypač maloni. Matėsi, kad ji darbą dirba su dideliu malonumu, kadangi viską darė itin kruopščiai, o veide nuolat tviskėjo šypsena. Suvenyrai, kaip ir visur – brangoki, bet kažką parsivežti norisi…

Vėliau vinguriavome link centro, kur, kaip tikri italai (o gal greičiau amerikiečiai), užsukome ne kur kitur, o į McDonald’s restoraną išgerti kavos ir atsigaivinti ledais. Kainos nestebino – visose šalyse jos daugmaž vienodos, tad po du eurus už kavos puodelį sumokėjome nesiraukę. Žinoma, išėjus laukan Alejandro demonstravo savo gebėjimą užmegzti ryšius, pakalbinęs jaunąją mamą, kuri, pasirodo, buvo iš Turkijos.

Pagrindinėje viduramžių Brėmeno aikštėje akys krypo į katedrą ir rotušę. XI a. pastatyta didinga romantinė Šv. Petro katedra su dvibokščiu fasadu tuo metu kaip tik buvo restauruojama, tad visą grožį gadino tos nelemtos metalinės konstrukcijos. O šalia rotušės esanti milžiniška 1404 m. pastatyta Karolio Didžiojo sūnėno Rolando statula yra pati didžiausia iš visų 26, esančių Vokietijoje. Riteris simbolizuoja miesto nepriklausomybę. Na, o pagrindinis turistų traukos taškas centrinėje aikštėje – 1953 m. pastatytas paminklas, skirtas Brolių Grimų pasakos apie Brėmeno muzikantus personažams – asilui, šuniui, katinui ir gaidžiui. Teigiama, kad palietus išsipildo norai ir svajonės. Tad mes jų prigalvojome daug daug ir įvairių!

Nors visos kelionės metu norėjau pamatyti kažkokias mumijas, kurios, mano įsitikinimu, turėjo būti kažkur rotušėje, iš tikro, kaip kad paaiškėjo jau grįžus namo, jos eksponuojamos katedroje. Deja, negaliu pasakyti, ar už tai reikia mokėti, ar ne, kadangi mes jų taip ir neišvydome…

Toliau žygiavome link Böttcherstrasse – tikrai įspūdingos gatvės, kurioje kadaise gyveno kubiliai, o vėliau ji rekonstruota Art Deco stiliumi. Nacionalistai gatvę išsaugojo kaip degeneratų meno pavyzdį. Jos pradžioje mus pasitiko 1920 m. sukurtas bareljefas, kuriame pavaizduotas su slibinu besikaunantis arkangelas Mykolas. Dar buvau girdėjęs, kad čia kažkur skamba ant vieno iš namų frontono iškabinti 30 porcelianinių varpų, tačiau tris ar net keturis kartus marširuojant gatve, mums jų nepavyko rasti.

Ilgai vaikščiojant Brėmenu, pradėjo kalbėti ir visų mūsų skrandžiai, tad nusprendėme užkasti. Žinoma, nenorėjome kimšti junk food, tad pradėjome ieškoti ir klausinėti žmonių, kur galima būtų skaniai, bet nebrangiai pavalgyti. Mus viena porelė nukreipė į netoli esančią itališką piceriją, kurioje, deja, bet kainos galbūt ir nedidelės vietiniams, tačiau mums, lietuviams, dažniausiai užsukantiems į pigų Čili tinklą, 9 eurai už picą bei alaus bokalą buvo šis tas… Na, bent jau pramogą turėjome, juokaudami su elektriniais vibratoriais, kurie praneša apie paruoštą patiekalą (tokia savita savitarnos picerija, dar nematyta Lietuvoje).

Artėjant vakarui, nusprendėme ieškoti alkoholio parduotuvės, nusipirkti ką nors skanaus su laipsniais, grįžti atgal į viešbutį, atsigaivinti ir atsipalaiduoti, o vėliau vėl vykti į centrą, tik jau ne į pastatus žiūrinėti, o kompanijos ieškoti ir barų siaubti. Paieška neužtruko, neaiškios tautybės, man į meksikiečių partizanus primenantys vaikėzai, pirma piktai nusiteikę prieš pozavimą, iškart nurodė kryptį link artimiausio „taško“. Nustebome, kad tokios neišvaizdžios ir užkeltomis kainomis parduotuvės savininkas – ar tai iranietis, ar irakietis, ar dar iš kažkokio teroristų krašto. Žodžiu, baugu buvo kažko nepirkti – ims dar ir susprogdins!

Netrukus supratome, kad priartėjome prie stoties – kaip ir kiekviename mieste, pavojingesnės vietos, kur renkasi narkomanai, alkoholikai, benamiai, prostitutės. Taip buvo ir čia. Fotoaparatų nedemonstravome, kadangi aplink besibastantys pankai ir kitokie neaiškūs žmogėnai su alaus buteliais rankose nekėlė saugumo jausmo. Išdrįsome tik apsižvalgyti ir užsukti kavos į mažytę jauno turko parduotuvėlę, kuris, kaip kad supratome, nebuvo didis kavos specialistas. Visų pirma, nežinojo, kad kavos aparatas stovi vietoje ir negamina kavos ne dėl kažkokių neaiškių priežasčių, o dėl to, kad jame tiesiog nėra vandens, o vėliau dar ir cukraus nėjo įsiberti – teko tiesiai iš prakirpto maišelio. Juokingai žavu, tačiau jau nebe 2, o tik 1 euras už puodelį!

Pakeliui atgal į viešbutį su romu, laimu bei kola rankinėse, sutikome du vaikinus, kurie vaikščiojo linguojančia virve, ištempta ir pririšta prie dviejų medžių. Alejandro neatsispyrė pagundai ir išbandė, tačiau sugebėjo padėti tik tris žingsnius – žinoma, tokioms atrakcijoms reikia daug praktikuotis. Vaikinai taipogi patarė nesibelsti į „Stubu DanceHouse“ klubą, nes jame nieko gero nėra, ypač sekmadienio vakarą, tad patarė aplankyti kitas vietas, kurių būvimo vieta lyg ir buvo aiški, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau – nė velnio!

Viešbutyje, įsijungę vokišką muzikos kanalą VIVA, atsipalaidavome Cuba libre kokteilių pagalba. Išbandę jėgas rankų laužime ir šiek tiek tiesiog lūžę iš juoko dėl Stasės raudonumų, žygiavome tamsų vakarą, tačiau ryškiai apšviestomis gatvėmis atgal į centrą ieškoti linksmybių. Žinoma, ankščiau sutiktų vaikinų patartų vietų neradome, tad susibičiuliavę su dviem naujais vaikinais, kurie, pasirodo, kaip ir Alejandro, buvo atvykę iš Ispanijos, nuvykome į alaus barą. Sekmadienio vakarą veiksmo tikrai trūko, tačiau ir mes buvome jau išsekę, tad išgėrę kas alaus bokalą, kas kokteilį, linksmai keliavome pro centrą atgal į viešbutį. Grįžę kritome į minkštas lovas, tad šešias valandas miegojome tarsi negyvi…

Prabudę ryte, jautėmės žvalūs, o dušas galutinai paruošė naujai dienai Vokietijoje. Deja, laiko daug nebeturėjome, tad palikę raktą viešbučio kambaryje, atsisveikinę su rusiškai kalbančiu darbuotoju, suskubome pusryčiauti. Taupydami pinigus, nutarėme maisto nusipirkti prekybos centre, o virtuvę įsirengti kur nors parke ar prie upės. Rytinėje Saulėje besikaitindami, ant suoliuko šalia upės sėdėdami, pusryčiavome ir šnekučiavomės. Nuotaika buvo pakylėta, jos nesugadino net jogurtu aplieta Alejandro striukė. Buvome vieninteliai tokie maistu ir gėrimais apsikrovę, tačiau kreivų žvilgsnių nepastebėjome – ko nebūtume išvengę Lietuvoje.

Alejandro skrydis atgal į Kauną buvo tik už poros dienų, per tą laiką jis dar žadėjo aplankyti daug metų nematytą krikštatėvį, tad paskutines kelias valandas praleidome su juo vaikštinėdami po dar neaplankytas, tačiau nelabai žavinčias miesto vietas. Išties gan nepatogu, kai skrydis kažkurią valandą dieną, nes nuolat reikia stebėti laiką, kad nepavėluoti… O kiek vėliau atsisveikinome su draugu ispanu, palinkėjome sėkmės ir tramvajumi, jau trise, riedėjome link oro uosto.

Šiek tiek apsikvailinome, kadangi kelionė nuo miesto centro iki oro uosto truko ne 30 min., kaip kad mes planavome, o maždaug 10 min. Tad turėjome pakankamai laiko apsilankyti tualete, išgerti kavos, susiruošti daiktus patikrai, prisikvepinti parfumerijos parduotuvėje, net apkalbėti į eilutę besirikiuojančius keleivius: viena mergina man ir Sandrai labai priminė mokyklos laikų draugę Dovilę, kuri jau kurį laiką gyvena ir dirba Anglijoje.

Kelionė dar nebuvo pasibaigusi – laukė malonus skrydis lėktuvu (kam nepatinka skraidyti?), dar ir kelionė iš Kauno oro uosto į autobusų stotį, o iš ten – į namus Vilniuje. Tad, nors Kaune nusileidome 17 valandą, namuose buvome tik apie 21 vakaro – nuvargę, išsekę, tačiau besišypsantys, kadangi kupini nuotykių, malonių prisiminimų ir išgyvenimų. Tada kyla didžiulė pagunda keliauti dar kažkur, kur neteko pabuvoti…

Mes plaukėme liepos 14 turistiniu laivu, kuriuo keliavo žmonės ne tik iš Akonijos, tačiau ir iš Zambronės bei Tropėjos. Iš kalbų girdėjosi daug Vokietijos, Lenkijos piliečių. Diena pasitaikė išties puiki – nei vieno debesėlio danguje, tad morališkai reikėjo pasiruošti nebent varginančiam karščiui bei vaikščiojimui. Plaukiant atvirajame antrame laivo aukšte, pūtė malonus vėsus vėjas (darkantis mano šukuoseną), kaitino Saulė, o pirmame aukšte galima buvo atsigaivinti laivo bare, tačiau atsipalaiduoti neleido dūzgiantis variklio garsas.

Iki pirmosios salyno salos Lipari plaukėme maždaug 3 valandas, tačiau kelionė neprailgo: teko regėti net šalia plaukiantį ir vandenį purškiantį banginį. O išlipus į krantą didžiausioje ir daugiausiai gyventojų turinčioje saloje, pirmoji mūsų grupelės mintis buvo: „Čia egzotika? Na, gerai, einam į barą!“, nors buvo skirta vos pustrečios valandos vaikščiojimui. Atsigaivinus bare, nutarėme ieškoti centro, ar kažko panašaus. Prisigretinome prie vienos turistų grupelės iš Lenkijos, kuri turėjo net gidą. Tačiau vietoj to, kad ieškoti centro ir linksmybių, turistų grupė kilo į viršutinę miesto dalį siauromis gatvelėmis, dar karts nuo karto sustodami pasiklausyti gido pasakojimų. Žinoma, mūsų šis variantas netenkino – maža laiko. Tad patys užkopėme gan greitai į kalno viršūnę (ir buvome visiškai šlapi nuo prakaito), kur įsikūręs mūru apjuostas Lipari senamiestis. Apžiūrėję čia stovinčią katedrą, pasižvalgę į stulbinančius vaizdus apžvalgos aikštelėje, leidomės atgal žemyn, tačiau šį kartą jau kitu keliu – tiesiai į judrųjį centrą.

Išties Lipari – tiesiog kurortinis miestas. Vasarą čia pilna žmonių, o centrine gatve driekiasi barai bei suvenyrų parduotuvės. Užsukus užkasti, pašnekino greitojo maisto pardavėja – iš pradžių ji mus palaikė turistais iš Ukrainos, o vėliau teigė, kad lietuvių kalba panaši į rusų. Na, bet maloni moteris buvo, o ir valgis gan skanus.

Greitai praėjo Lipari skirtas laikas. Visi sugrįžome į laivą – sukaitę ir jau kiek pavargę. Tokiame karštyje nuovargis juntamas jau po poros valandų vaikščiojimo… O tą dieną pavėsyje buvo 35 laipsniai karščio. Taip, pavėsyje, bet mes vaikščiojome gatvėmis, kai virš mūsų galvų tiesiai švietė Saulė! Sunku nupasakoti tą jausmą, kai stovint ir nieko neveikiant jaučiami nugara riedantys prakaito lašai, o ištroškus pusė litro vandens – rodos vienas gurkšnis.

Po 10 minučių pasiekėme ir kitą visai šalia esančią Vulkano salą, garsėjančią savo purvo voniomis bei karštu nuo ugnikalnio garų vandeniu paplūdimyje. Salą sudaro keturi krateriai, tačiau Vulkano salos ugnikalnis ramiai miega – paskutinis išsiveržimas buvo prieš daugiau nei 200 metų. Išlipus į krantą, ėjome link purvo vonių bei karšto vandens paplūdimio. Iškart pastebėjome baisią smarvę – tarsi kas būtų taip pagadinęs orą, jog kvėpuoti nebūtų kuo. Tačiau tai tik siera, o prie kvapo greitai pripratom… Išties pasidarė gan net malonu.

Ši turistinės išvykos vieta buvo kiek nesuplanuota, kadangi skirta tik pusantros valandos maudynėms – spėjome pasidžiaugti tik karštu vandeniu paplūdimyje. Deja, bet purvo vonioje neišsimaudėme… Nors ir to pakako, buvo išties neįprasta: visas paplūdimio dugnas uolėtas, vien akmenys, tad vaikščioti teko keturiomis, kad neparkristi ir nesusidaužti, o vietomis pro akmenis prasiskverbęs karštas oras kilo burbuliukais ir atliko masažo funkciją.

Pakeliui į paskutinę Stromboli salą, plaukėme pro Italijos turtuolių mėgstamą Panarėją. Matėsi prie kranto pastatytos vilos, šalia – milijonus kainuojančios jachtos. Taipogi teko praplaukti ir pro nedidelę negyvenamą Baziluco salą, kuri išties atrodė lyg du milžiniški akmens gabalai. Tačiau kontrastas tarp rudos uolėtos salos ir ryškiai mėlynos Tirėnų jūros – lyg iš kelionių žurnalo viršelio.

Stromboli salos pasididžiavimas – vienas aktyviausių Europoje ugnikalnis Stromboli, kurio įspūdingi „pasirodymai“ vyksta maždaug 4 kartus per valandą. Gražiausi vaizdai – naktį, bet kadangi mes buvome dieną, gėrėtis galėjome tik rūkstančiais dūmais viršūnėje. Tai mano pirmasis matytas „gyvas“ ugnikalnis iš taip arti – buvo visai įdomu. Stačiausias šlaitas visas išdegęs, juodas, nes pro čia šimtais gyvačiukų ilgainiui susiformavusiais kanalais teka lava tiesiai į jūrą. O iš kitos salos pusės įsikūrę gyventojai, pastatę čia visą kurortinį miestą, teigia, kad yra visiškai ramūs dėl gyvenimo aktyvaus ugnikalnio pašonėje.

Išlipus į krantą Stromboli saloje, akys iškart nukrypo į paplūdimį – jis visas juodas, išklotas juodais vulkaniniais akmenimis! Toliau horizonte matoma žaluma, o Stromboli ugnikalnis regimas iš bet kurio salos kampo. Nors organizuojami kopimai į patį ugnikalnį, mums skirta buvo vos pusantros valandos. Kaip visada, sekėme žmonių pavyzdžiu ir kilome nežmoniškame karštyje į kalną link apžvalgos aikštelės. Pastatai čia dažniausiai balti, vienas kitas kitokios spalvos. Gatvės labai siauros, nors žmonės didelių mašinų čia ir neturi. Turbūt dažnesnė susisiekimo priemonė – valtis.

Apsižvalgę, nusipirkę kelis suvenyrus, traukėme link laivo. Dar buvo likę laiko, tad atsigaivinome ypač skaidriame vandenyje. Beje, Lipari saloje beveik visose suvenyrų parduotuvėse buvo galima nusipirkti vulkaninių juodų akmenų, kurių kaina dažniausiai buvo 1 euras, o čia – galima buvo prisirinkti nuo žemės! Ir, galų gale, plaukėme namo. Buvau tiek pavargęs, kad užmigau laive prie stalo valandėlei (kaip ir didžioji dalis laivo keliauninkų). O vėliau plaukiant dar teko pamatyti per bangas šokinėjančius delfinus. Kelionė buvo išties įsimintina, o ir ji įamžinta video filme, tad išliks visam gyvenimui!

Į Rygą teko važiuoti anksti ryte, tad su tėvais automobiliu, naudodamiesi navigacijos pagalba, dar šiek tiek snūduriuodami pajudėjome iš gimtojo Rietavo Žemaitijoje. Lagaminai supakuoti, pasverti, elektroninis bilietas rankoje – viskas paruošta ilgai kelionei, kuri nebuvo klaidinanti, nors vietoje teko nuklysti nuo navigacijos maršruto, rodančio trumpiausią kelią, kadangi daug gudresnis sprendimas buvo iki oro uosto nusigabenti ne važiuojant pro miestą, o aplinkkeliu. Deja, šiuolaikinės technologijos nėra visada teisios.

Oro uoste įsėdau į gan erdvų lėktuvą, kuris tris valandas skrido pro visą Europą į Italijos sostinę Romą. Romos Fiumincini oro uoste (dar žinomas Leonardo Da Vinci vardu) sekančio lėktuvo teko laukti net 8 valandas. Tad per tą laiką spėjau apžiūrėti visą milžinišką oro uostą, pirmą kartą pavalgyti tikros itališkos picos (tiesa, buvo neskanu ir brangu), peržiūrėti kelis filmus savo nešiojamame kompiuteryje, o laikas vis slinko labai pamažu – pervargau net nuo to laukimo. Gaila, kad internetas visame oro uoste buvo mokamas, tad šiokį tokį kontaktą palaikiau tik SMS žinutėmis.

Vakare su sekančiu lėktuvu iš Romos vos vieną valandą skridau į pietinę Italijos dalį – didmiestį Lameciją Termę. Čia mane nuvargusį, sukaitusį ir išalkusį pasitiko pusseserė Indrė bei jos draugas Tony, kuris, beje, yra tikras italas. Pusseserė gyvena nedideliame miestelyje Akonijoje, kuris priklauso Kuringos savivaldybei, Italijos regione Kalabrija. Regionas mėgstamas turistų dėl gražių kurortinių miestelių, šilto vandens paplūdimiuose, bei, turbūt, kiek mažesnių kainų, nei Šiaurės Italijos didmiesčiuose.

Kai čia atvykau, buvo labai neįprasta: kalnuotos vietovės, vingiuoti keliai, kita kalba (beje, angliškai čia kalba vienas kitas), pikantiškesnis maistas ir tradicijos. Net sveikinasi čia kitaip! Turiu omeny fizinį veiksmą: ranką spaudžia dažniausiai tik pirmą kartą susipažinus su žmogumi, vėliau apsiribojama rankos mostu. Tad prie visko teko priprasti, prisitaikyti ir įsilieti į Italijos gyvenimą.

Pirmasis dalykas, ką norėjau išvysti – jūra. Tad jau sekančią dieną judėjome link jos. Žinoma, netoli – Tirėnų jūra nuo Akonijos vos už kiek daugiau nei kilometro. Balandį dar buvo šalta, o jūra banguota. Apie maudymąsi nebuvo nė kalbos, tad kol kas teko grožėtis bangų skalaujamu krantu, saulėlydžiais, kartais matomu toli horizonte Stromboli ugnikalniu. Tuo metu paplūdimys dar buvo labai netvarkingas, ant smėlio mėtėsi pilna jūros išmestų šiukšlių. Žinoma, ne sezono metu niekas jo ir netvarkydavo… O ir senoji savivaldybė atsainiai žiūrėdavo į paplūdimio grožį bei saugumą. Išaiškėjo viena Italijos silpnybė – netvarkingumas. Tačiau situacija kiek pakito, išrinkus naujus savivaldybės narius bei miesto merą.

Nors gan vėsoku oru, bet beveik kasdien važinėdavom su Tony džipu po paplūdimį. Tikrai nepaprastas jausmas lėkti dideliu greičiu keturiais varomaisiais ratais per smėlį, kai pro atidarytą langą siaučia vėjas, o pro vos pramerktas akis regima bangų plaikstoma jūra. Jau nekalbu apie važinėjimąsi „keliais“ pušyne: „A, važiuojame čia? Bet čia kelio nėra… Ei, mašina tuoj apsivers! Už ko laikytis? O, Dieve…“.

Praėjus daugiau nei mėnesiui, orai atšilo, žmonės pamažu pradėjo lysti į jūrą. Mes kažkodėl neskubėjome, kažko tai laukėme. Tačiau kartą susiruošėme ir nuvykome pirmą kartą išsimaudyti, pasipliuškenti, pasideginti. Vanduo tada dar nebuvo labai šiltas, panašus į Baltijos jūros, bet tikra atgaiva šiltą dieną. Slenkant dienoms, savaitėms, jūra pamažu sušilo iki temperatūros, panašios lyg ežerai Lietuvoje. Daugelis žmonių deginosi tiesiog po skėčiu – ir įdegdavo! O aš, žinoma, visada gulėdavau po atviru dangumi, norėdamas būti šokoladiniu. Stebino ir vandens skonis, gal 100 kartų sūresnis nei Baltijos. Išsimaudžius ant kūno nusėsdavo druskos, tad tekdavo visada palysti po dušu…

Maudytis teko ir Tirėnų jūros viduryje, būnant Eolijos salose. Ten vanduo ypač švarus, o ir labai šiltas nuo vulkaninių dugno garų. Populiarus ir povandeninis plaukiojimas, tačiau aš asmeniškai bijau medūzų, tigrinių ryklių, įvairių jūros gyvačių, tad šio malonumo teko atsisakyti. Užteko ir tų nubrozdintų iki kraujo kojų, kadangi visas dugnas Vulkano saloje buvo vien aštriais ir dideliais akmenimis grįstas…

Kartą sugalvojome su pussesere plaukti ryte su valtimi į jūra žvejoti, kadangi Tony gan dažnai vykdavo ir mus ragindavo. Teko keltis labai anksti. Prie jūros buvome gal 5 ryto, tad dar buvo prietema, pūtė šaltokas vėjas, o mes – su marškinėliais, šortais, lyg karštą vidurdienį. Nutempus motorinę valtį į jūrą, plaukėme gal kilometrą nuo kranto. Prasidėjo žvejybą! Bet ne man – nesu mėgėjas, tad daug maloniau įsitaisiau valtyje ir mėgavausi plūduriavimu vandenyje.

Nors buvo šaltoka, tačiau vertėjo vykti vien dėl tikrai pasakiško saulėtekio vaizdo. Niekad nemaniau, kad būnant jūroje vaizdas daug gražesnis, nei žiūrint saulėtekį sausumoje: pro kalnus plieskėsi Saulės spinduliai, jūra pradėjo žibėti lyg auksas, viena pusė dangaus buvo paskendusi prietemoje, o kita – tviskėjo vis ryškėjančia geltona spalva. Kai Saulė patekėjo, oras greitai sušilo ir pasidarė labai karšta. Teko grįžti į krantą, tačiau su geru laimikiu: ir žuvies turėjome, o ir visiškai per laimingą atsitiktinumą Tony pirmą kartą gyvenime su paprasta meškere pagavo… kalmarą! Turbūt čia aš sėkmę prišaukiau. Tad pietūs tą dieną buvo ypač skanūs.