Juliaus Osokino tinklaraštis

Mėgstu kompiuteryje turėti paprastą, daug laiko nereikalaujantį, smagų, tačiau ir įdomų žaidimą, kai norisi trumpam atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo darbų. Geriausia dar tada, kai viskas valdoma viena ranka, o kitoje – karštos kavos ar arbatos puodelis. Kartą išbandžiau žaidimą „QuantZ“ – visiškai mano reikalavimus atitinkantį Gamerizon šedevrą.

Žaidime tenka pele valdyti kubą (kai kuriuose lygiuose jis dar ir deformuotas), ant kurio metami įvairiaspalviai kosminiai kamuoliai. Tikslas paprastas – sunaikinti visus kamuolius ant kubo, o tai padaryti galima keliais būdais. Pagrindinis ir pats paprasčiausias, žinoma, šalia sumesti keletą vienos spalvos kamuolių (šiuo atveju mažiausiai 4). Žaidimo eigoje išmokstama ir sprogdinti bei sudeginti kamuolius, kas ne tik kad palengvina pagrindinę užduotį, tačiau ir duoda papildomus taškus. Sunaudotų kamuolių skaičius, laikas bei sprogimų kombinacijos lemia galutinį rezultatą.

„QuantZ“ siūlo tris žaidimo režimus: veiksmo, strategijos bei galvosūkių. Daugiausia laiko reikalauja galvosūkių režimas, kuriame su tam tikru kiekiu ir nustatytomis spalvomis kamuoliukų tenka išspręsti sukurtą užduotį, kurių iš viso per šimtą, tačiau reikia pirma išspręsti pirmąsias, norint atrakinti sudėtingesnes. Strategijos režimas lepina 12 unikalių pasaulių gausa, o jei norisi greitai išjudinti smegenėles – veiksmo režimas tam puikiausiai tinka.

Kadangi žaidimas naujas, jis aprūpintas modernia 3D grafika, šiuolaikiškais spec. efektais, kokybišku garsu. Sumanūs kūrėjai pasirūpino ir sistemų suderinamumu, tad žaidimas skirtas tiek Microsoft Windows, tiek Mac OS X, tiek Linux platformoms.

Žaidimas nusisekė. Paprastas kaip 2×2, tobulas, kaip Pitagoro teorema, gražus, kaip pagaliau sužaliavęs pavasaris. Mano obuoliuke, manau, jis pagyvens, kadangi puikiai tinka greitam atsipalaidavimui. Daugiau iš „QuantZ“ tikėtis neverta, nesitikėjo ir kūrėjai. Ir visiškai neturėtų būti gaila išleisti kiek daugiau nei 30 Lt, kad nereikėtų būti vienaakiu piratu.

• Demonstracinė žaidimo versija
• Pirkti žaidimą internetu
• Kūrėjų Gamerizon tinklalapis

Protkrušys (angl. mindfuck) – taip lietuviškai vadinu filmus, kurie savo siužetu priverčia protą suktis ratu, o atomazga nustebina kiekvieną žiūrovą, todėl (dažniausiai) kritikų yra vertinami gan aukštu balu.

Šįkart mūsų visų protą išdulkinti sumąstė JAV kino grandas Martinas Skorsezė, o jam talkininkavo 1997 metais kartu su Titaniku „nuskendęs“ moterų numylėtinis Leonardas Di Kaprio, per tuos 13 metų priaugęs gal 30 kg (čia tik tarp kitko, neįsižeisk, Leonardai). Deja, ne kiekvieno protas pasiduos šiam 2010 metų perliukui…

„Shutter Island“ veiksmas nukelia į 1954-uosius metus, kur JAV maršalas Tedis Danielsas ir jo naujasis kolega yra nusiunčiami į atokią salą tirti moters dingimo iš psichiatrinės ligoninės bylos. Saloje įrengtoje kruopščiai saugomoje ligoninėje apgyvendinami ir gydomi tik patys blogiausi pacientai, dažnai net kraupių žmogžudysčių kaltininkai, kuriuos atsisako priimti kitos psichiatrinės. Tačiau net ir čia gausiai gydytojų bei apsaugininkų apsuptyje pavojinga ir susikurtame pasaulyje gyvenanti trijų savo vaikų žudikė sugeba paslaptingai dingti iš užrakintos palatos. Bylą bandančiam ištirti Tedžiui akivaizdžiai atrodo, kad visi iki vieno šioje ligoninėje jam meluoja ir kažką slepia.

Čia ir sustosiu, kadangi nenoriu sugadinti filmo teikiamo malonumo tiems, kas jo dar nematė. Ir tikrai nenoriu prasitarti, kad filmo pabaiga susijusi su ateiviais. Na, gerai, bandau apgauti. Žinoma, jokiais ateiviais čia net nekvepia. Tiesiog įtemptas ir protą iš visų pusių spaudžiantis šizofreninės atmosferos detektyvas. Ir visa tai – kiek ilgiau nei dvi valandas!

Tedis Danielsas – puikus personažas Leonardui, kuris leido aktoriui įsijausti į vaidmenį ir vaidinti kuo puikiausiai. Neįsivaizduoju kito vyriškio jo vietoje. Žinoma, ir kiti stengėsi, dirbo savo darbą, tad sukuriama itin tikroviška atmosfera, kurioje po truputį žiūrovas įsilieja ir tarytum pats laksto po lietingą salą ir ieško užuominų, padėsiančių bylos tyrimui.

Viso filmo metu Tedį kamuoja sapnai ir prisiminimai, kurie ypač vaizdžiai atkuriami ekrane: mane sužavėjo degėsiuose paskendęs kambarys, o kraupūs lagerio vaizdiniai baugino. Net paskutinis filmo epizodas neapsieina be prisiminimų, tad jie – svarbi „Shutter Island“ dalis. Kaip ir dialogai, kurių filme nėra per daug. Tiek, kiek ir reikia. Viskas man šiame filme idealiai pasverta – nei pasigedau, nei įkyrėjo.

Neneigsiu, o ir greičiausiai žinote, kad tokiuose protkrušiuose būtina atsiriboti nuo pasaulio ir įsijausti, o ne lakstyti ir dulkes valyti kambaryje. Tada viskas aišku ir suprantama… Deja, gal net per daug. Todėl aš net neįpusėjus filmui maždaug numaniau filmo baigtį. Bet filmas vertas dėmesio – puiki 2010 metų pavasario pradžia amerikietiškoje kino industrijoje.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Gulėdamas lovoje su skaudančia gerkle ir varvančia nosimi, sumasčiau pirmą kartą išmėginti filmų peržiūrų tiesiogiai internetu paslaugą, kurią jau senokai sėkmingai naudoja draugai. Po kelių minučių nusprendžiau, ką žiūrėsiu žvarbų vakarą – praeitais metais susuktą kriminalinį veiksmo trilerį „Whiteout“ (ačiū Vildijui už leidimą pasinaudoti vartotoju bei filmų peržiūrai reikalingais taškais).

Mane filmas sudomino vien savo ekstremalia vietove – veiksmas vyksta labiausiai izoliuotame žemyne Antarktidoje, kur vien sniegas ir ledas, nėra nei oficialios valdžios, nei nuolatinių gyventojų. Mirtinai šaltame regione šešis mėnesius vyrauja šviesa, likusius – aklina tamsa. Čia gyventojams, t.y. mokslininkams tyrimų bazėse, tenka pasitikėti vienas kitu, kad išgyventi natūralų gamtos šėlsmą, kuris, pasirodo, nėra vienintelė šiuo metu problema.

Veiksmas rutuliojasi aplink Kerę, kuri pasiryžusi ištirti pirmąją Antarktidos istorijoje žmogžudystę. Surasti visus atsakymus ir išsiaiškinti paslaptis tenka ne tik žinant, kad žudikas kažkur aplink, tačiau ir kovojant su artėjančios poliarinės žiemos sukeltomis stichijomis. Laikas spaudžia, stingdantis šaltis stabdo, o mirtina pūga padeda žudikui slapstytis.

„Whiteout“ galbūt nėra tobulas, tačiau toks, kokie man labai patinka: pilna įtampos, šiek tiek veiksmo scenų, bet ne per daugiausiai, nežinomybė ir visiškai netikėta pabaiga. Žinoma, buvo keletas juokingai graudžių epizodų, kai tiesiog mintys galvoje sprogo nuo matomai nelogiškų ir absurdiškų herojų veiksmų, buvo ir keletas kraupių scenų, kurios privertė užmerkti akutes (pirštai, pirštukai). Tačiau aplamai filmas tikrai geras. Nors IMDb įvertinimas tik 5,3 balo iš 10, asmeniškai pats pridėčiau dar balą vieną, o gal net du.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Nesu didis žaidimų mėgėjas, niekada ir nebuvau. Juolab, kad naudoju obuolinę operacinę sistemą, kuriai žaidimų tikrai nėra apstu. Tačiau jei kas mane labai sudomina, sunku atsitraukti. Taip buvo ir su „Machinarium“ – pradėjęs žaisti vakare, supratau, kad laukia bemiegė naktis…

Žaidimas vyksta sename, surūdijusiame robotų mieste, kuriame tenka valdyti į šiukšlyną išmestą mažą, mielą robotuką. Susivokus erdvėje ir supratus žaidimo veikimo principus, tenka sugrįžti atgal į miestą bei susiremti su savo skriaudėjais.

Įspūdingo siužeto nėra, tačiau užtenka ir tokio. Visų pirma, mane pakerėjo apipavidalinimas. Žaidimo grafika nuostabi, o valdoma tik Adobe Flash grafikos variklio, kuris leido „Machinarium“ pritaikyti tiek Microsoft Windows, tiek Mac OS X, tiek Linux platformoms. Istorija pasakojama be žodžių, net be raidžių. Žinoma, čia – ne žmonių pasaulis, tad robotų kalbos mes negalime mokėti… Tenka tiesiog akimis stebėti mintis, apipavidalintas judančiais paveikslėliais.

Žaidime svarbiausia turėti užsispyrimo loginių užduočių sprendimui. Kartais užtenka tiesiog reikiamą daiktą sujungti su kitu daiktu, tada gautą rezultatą panaudoti pagal paskirtį, o kartais tenka gerokai pasukti galvą… Na, gal net dažnai. Iš tikro galvosūkiams spręsti prireikia ne tik popieriaus lapo su pieštuku, tačiau kartą net geros klausos. Viena užduotis man priminė kadaise žaistą žaidimą su varlėmis, kuriame teko iš kairiojo krašto varles perkelti į dešinį kraštą, o iš dešiniojo – į kairį. Buvo ir tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanomos. Na, o kad loginės užduotys nesukeltų per didelio galvos skausmo, įdiegta kukli patarimų sistema, kuri parodo, ką konkrečiai reiktų padaryti, tačiau kaip tai padaryti – tenka išsiaiškinti patiems.

Tiek garsai, tiek muzika – be priekaištų. Kartą net užėjo didelis noras šokti, muzika buvo kaip tik mano ausims. Nors aš susilaikiau, mano valdomas robotukas – ne. Vienoje vietoje galima rasti net radiją, kuri gaudo keletų skirtingų radijo stočių bangas, t.y. sklinda skirtinga muzika. Ištyrinėjus pasaulį, galima rasti ir dar daugiau smagių, šypseną keliančių smulkmenėlių.

Nesenai išleistą „Machinarium“ trejus metus kūrė septyni žmonės iš Čekijos, pasivadinę Amanita Design vardu. Tik išleistas jis jau spėjo laimėti apdovanojimą nepriklausomų žaidimų festivalyje už nuostabiausią meno išraišką. Ir man net nekyla jokių abejonių kodėl – žaidimas prisotintas haliucinogeninio narkotiko, prie kurio pripratau jau po 5 minučių ir išsivadavau tik išvydęs pabaigą.

• Demonstracinė žaidimo versija
• Kūrėjų Amanita Design tinklalapis