Juliaus Osokino tinklaraštis

Gulėdamas lovoje su skaudančia gerkle ir varvančia nosimi, sumasčiau pirmą kartą išmėginti filmų peržiūrų tiesiogiai internetu paslaugą, kurią jau senokai sėkmingai naudoja draugai. Po kelių minučių nusprendžiau, ką žiūrėsiu žvarbų vakarą – praeitais metais susuktą kriminalinį veiksmo trilerį “Whiteout” (ačiū Vildijui už leidimą pasinaudoti vartotoju bei filmų peržiūrai reikalingais taškais).

Mane filmas sudomino vien savo ekstremalia vietove – veiksmas vyksta labiausiai izoliuotame žemyne Antarktidoje, kur vien sniegas ir ledas, nėra nei oficialios valdžios, nei nuolatinių gyventojų. Mirtinai šaltame regione šešis mėnesius vyrauja šviesa, likusius – aklina tamsa. Čia gyventojams, t.y. mokslininkams tyrimų bazėse, tenka pasitikėti vienas kitu, kad išgyventi natūralų gamtos šėlsmą, kuris, pasirodo, nėra vienintelė šiuo metu problema.

Veiksmas rutuliojasi aplink Kerę, kuri pasiryžusi ištirti pirmąją Antarktidos istorijoje žmogžudystę. Surasti visus atsakymus ir išsiaiškinti paslaptis tenka ne tik žinant, kad žudikas kažkur aplink, tačiau ir kovojant su artėjančios poliarinės žiemos sukeltomis stichijomis. Laikas spaudžia, stingdantis šaltis stabdo, o mirtina pūga padeda žudikui slapstytis.

“Whiteout” galbūt nėra tobulas, tačiau toks, kokie man labai patinka: pilna įtampos, šiek tiek veiksmo scenų, bet ne per daugiausiai, nežinomybė ir visiškai netikėta pabaiga. Žinoma, buvo keletas juokingai graudžių epizodų, kai tiesiog mintys galvoje sprogo nuo matomai nelogiškų ir absurdiškų herojų veiksmų, buvo ir keletas kraupių scenų, kurios privertė užmerkti akutes (pirštai, pirštukai). Tačiau aplamai filmas tikrai geras. Nors IMDb įvertinimas tik 5,3 balo iš 10, asmeniškai pats pridėčiau dar balą vieną, o gal net du.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Nesu didis žaidimų mėgėjas, niekada ir nebuvau. Juolab, kad naudoju obuolinę operacinę sistemą, kuriai žaidimų tikrai nėra apstu. Tačiau jei kas mane labai sudomina, sunku atsitraukti. Taip buvo ir su “Machinarium” – pradėjęs žaisti vakare, supratau, kad laukia bemiegė naktis…

Žaidimas vyksta sename, surūdijusiame robotų mieste, kuriame tenka valdyti į šiukšlyną išmestą mažą, mielą robotuką. Susivokus erdvėje ir supratus žaidimo veikimo principus, tenka sugrįžti atgal į miestą bei susiremti su savo skriaudėjais.

Įspūdingo siužeto nėra, tačiau užtenka ir tokio. Visų pirma, mane pakerėjo apipavidalinimas. Žaidimo grafika nuostabi, o valdoma tik Adobe Flash grafikos variklio, kuris leido “Machinarium” pritaikyti tiek Microsoft Windows, tiek Mac OS X, tiek Linux platformoms. Istorija pasakojama be žodžių, net be raidžių. Žinoma, čia – ne žmonių pasaulis, tad robotų kalbos mes negalime mokėti… Tenka tiesiog akimis stebėti mintis, apipavidalintas judančiais paveikslėliais.

Žaidime svarbiausia turėti užsispyrimo loginių užduočių sprendimui. Kartais užtenka tiesiog reikiamą daiktą sujungti su kitu daiktu, tada gautą rezultatą panaudoti pagal paskirtį, o kartais tenka gerokai pasukti galvą… Na, gal net dažnai. Iš tikro galvosūkiams spręsti prireikia ne tik popieriaus lapo su pieštuku, tačiau kartą net geros klausos. Viena užduotis man priminė kadaise žaistą žaidimą su varlėmis, kuriame teko iš kairiojo krašto varles perkelti į dešinį kraštą, o iš dešiniojo – į kairį. Buvo ir tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanomos. Na, o kad loginės užduotys nesukeltų per didelio galvos skausmo, įdiegta kukli patarimų sistema, kuri parodo, ką konkrečiai reiktų padaryti, tačiau kaip tai padaryti – tenka išsiaiškinti patiems.

Tiek garsai, tiek muzika – be priekaištų. Kartą net užėjo didelis noras šokti, muzika buvo kaip tik mano ausims. Nors aš susilaikiau, mano valdomas robotukas – ne. Vienoje vietoje galima rasti net radiją, kuri gaudo keletų skirtingų radijo stočių bangas, t.y. sklinda skirtinga muzika. Ištyrinėjus pasaulį, galima rasti ir dar daugiau smagių, šypseną keliančių smulkmenėlių.

Nesenai išleistą “Machinarium” trejus metus kūrė septyni žmonės iš Čekijos, pasivadinę Amanita Design vardu. Tik išleistas jis jau spėjo laimėti apdovanojimą nepriklausomų žaidimų festivalyje už nuostabiausią meno išraišką. Ir man net nekyla jokių abejonių kodėl – žaidimas prisotintas haliucinogeninio narkotiko, prie kurio pripratau jau po 5 minučių ir išsivadavau tik išvydęs pabaigą.

• Demonstracinė žaidimo versija
• Kūrėjų Amanita Design tinklalapis