Pati istorija nėra stebuklinga, gal kiek net per daug paprasta (tik nežinau, ar prasta). Dabar tampa madinga žmones vaizduoti gamtos priešais, siekiančiais sugriauti ne tik savo, bet ir svetimus pasaulius. Taip yra ir su Pandoros planeta, kurioje vyksta veiksmas – čia žmonės siekia įsigalėti ir tapti tropikų augmenijos ir įstabių gyvybės formų pasaulio valdovais, kai tuo tarpu vietiniai taikūs trijų metrų mėlynos žaižaruojančios odos gyventojai Na’vi nė nenumano apie artėjančią grėsmę, tačiau nenoriai priima žmogystas į savo ratą.

Kadangi oras Pandoros planetoje nėra pritaikytas kvėpuoti žmonėms, mokslininkai sukuria avatarus – Na’vi ir žmogaus hibridus, kurie valdomi protu nuotoliniu būdu. Įsikūnijus į avatarą, buvusiam jūrų pėstininkui Džeikui Saliui pavyksta suartėti ne tik su Na’vi tauta, tačiau ir su Neytiri – žavia Pandoros gyventoja, kurios grožiui karys nesugeba atsispirti. Tačiau netrukus Džeikui tenka apsispręsti, kurioje jis pusėje.

Galiu drąsiai teigti, kad jei ne 3D apipavidalinimas, „Avatar“ tikrai nebūtų uždirbęs milijonų. Bet sutinku, kad filmas yra kvapą gniaužiantis, nuostabus ir užkrečiantis. Tuo labiau, kad pirmą kartą kino teatre žiūrėjau 3D filmą (gėda net prisipažinti). Visą laikotarpį (apie 2 val. 30 min.) buvau įsijautęs, rankos drebėjo, kai kažkas herojams nesisekė, o iš ekrano išlindusios strėlės ir ginklai privertė sustirti. Ir vienintelis dalykas, kuris neramino, tai labai garsiai kvėpuojantis žiūrovas, sėdėjęs per dvi vietas nuo manęs. Bet, neskaitant to fakto, likau patenkintas, sužavėtas, kupinas emocijų. Tai vienas iš tų „tikrai rekomenduoju“ filmų, kurį reikia žiūrėti būtinai kino teatre, būtinai 3D.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Rudenį matytas treileris sužavėjo, tad iškart įtraukiau į „privalau pamatyti“ sąrašą. Ne tik dėl tada prognozuoto populiarumo, gausybės komentarų, tačiau vien dėl nuostabaus garso takelio, kurį kartu su vaikais sukūrė Karen O iš mano mėgstamos grupės Yeah Yeah Yeahs. O dar tai, kad filmas paremtas tokio pat pavadinimo knyga, neleido praslysti „Where the Wild Things Are“ pro mano akis.

Filmas pasakoja istoriją apie mažą įnoringą berniuką Maksą, kuriam viskas pradeda įgristi: sesė, kuri kartu nežaidžia, o ir neužstoja prieš vyresnius, mama, kuri daugiau dėmesio skiria savo naujam vaikinui, nei savo sūnui, o dar tie šaldyti kukurūzai, kurių Maksas taip nemėgsta… Niekas nerodo dėmesio, kurio taip norisi, tad Maksas neištveria ir pabėga iš namų į savo fantazijoje susikurtą laukinį pasaulį, toli toli už vandenyno, kuriame bastosi iš pirmo žvilgsnio baisios būtybės. Mažasis, apsirengęs vilko drabužiais, pasiskelbia karaliumi ir prisijungia prie taisyklių neturinčio gyvenimo.

Norint suprasti, reikia įsijausti. Norint, kad patiktų, reikia turėti lakią fantaziją. Tačiau nors ir įspraustas į pūkuotus rėmus, filmas perteikia meilės ir rūpesčio pamoką. Kaip ten bebūtų, ilgesys mylimiems ir mylintiems žmonėms visada užgožia pyktį ir neapykantą. Todėl tinka ne tik vaikams, tinka kiekvienam iš mūsų. Kad ir kiek metų mums bebūtų, vistiek viduje esame padūkę vaikai. Rekomenduoju tau.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Žaidimas vyksta sename, surūdijusiame robotų mieste, kuriame tenka valdyti į šiukšlyną išmestą mažą, mielą robotuką. Susivokus erdvėje ir supratus žaidimo veikimo principus, tenka sugrįžti atgal į miestą bei susiremti su savo skriaudėjais.

Įspūdingo siužeto nėra, tačiau užtenka ir tokio. Visų pirma, mane pakerėjo apipavidalinimas. Žaidimo grafika nuostabi, o valdoma tik Adobe Flash grafikos variklio, kuris leido „Machinarium“ pritaikyti tiek Microsoft Windows, tiek Mac OS X, tiek Linux platformoms. Istorija pasakojama be žodžių, net be raidžių. Žinoma, čia – ne žmonių pasaulis, tad robotų kalbos mes negalime mokėti… Tenka tiesiog akimis stebėti mintis, apipavidalintas judančiais paveikslėliais.

Žaidime svarbiausia turėti užsispyrimo loginių užduočių sprendimui. Kartais užtenka tiesiog reikiamą daiktą sujungti su kitu daiktu, tada gautą rezultatą panaudoti pagal paskirtį, o kartais tenka gerokai pasukti galvą… Na, gal net dažnai. Iš tikro galvosūkiams spręsti prireikia ne tik popieriaus lapo su pieštuku, tačiau kartą net geros klausos. Viena užduotis man priminė kadaise žaistą žaidimą su varlėmis, kuriame teko iš kairiojo krašto varles perkelti į dešinį kraštą, o iš dešiniojo – į kairį. Buvo ir tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanomos. Na, o kad loginės užduotys nesukeltų per didelio galvos skausmo, įdiegta kukli patarimų sistema, kuri parodo, ką konkrečiai reiktų padaryti, tačiau kaip tai padaryti – tenka išsiaiškinti patiems.

Tiek garsai, tiek muzika – be priekaištų. Kartą net užėjo didelis noras šokti, muzika buvo kaip tik mano ausims. Nors aš susilaikiau, mano valdomas robotukas – ne. Vienoje vietoje galima rasti net radiją, kuri gaudo keletų skirtingų radijo stočių bangas, t.y. sklinda skirtinga muzika. Ištyrinėjus pasaulį, galima rasti ir dar daugiau smagių, šypseną keliančių smulkmenėlių.

Nesenai išleistą „Machinarium“ trejus metus kūrė septyni žmonės iš Čekijos, pasivadinę Amanita Design vardu. Tik išleistas jis jau spėjo laimėti apdovanojimą nepriklausomų žaidimų festivalyje už nuostabiausią meno išraišką. Ir man net nekyla jokių abejonių kodėl – žaidimas prisotintas haliucinogeninio narkotiko, prie kurio pripratau jau po 5 minučių ir išsivadavau tik išvydęs pabaigą.

• Demonstracinė žaidimo versija
• Kūrėjų Amanita Design tinklalapis