2009 m. balandžio 19 dieną iš Rygos oro uosto RIX išskridau į Italiją. Ten praleidau daugiau nei tris mėnesius, tad noriu smulkiai pasidalinti savo įspūdžiais, išgyvenimais, nuoskaudomis, o ir, žinoma, skaitmeninėmis laikmenomis: nuotraukomis, video filmais.
Į Rygą teko važiuoti anksti ryte, tad su tėvais automobiliu, naudodamiesi navigacijos pagalba, dar šiek tiek snūduriuodami pajudėjome iš gimtojo Rietavo Žemaitijoje. Lagaminai supakuoti, pasverti, elektroninis bilietas rankoje – viskas paruošta ilgai kelionei, kuri nebuvo klaidinanti, nors vietoje teko nuklysti nuo navigacijos maršruto, rodančio trumpiausią kelią, kadangi daug gudresnis sprendimas buvo iki oro uosto nusigabenti ne važiuojant pro miestą, o aplinkkeliu. Deja, šiuolaikinės technologijos nėra visada teisios.
Oro uoste įsėdau į gan erdvų lėktuvą, kuris tris valandas skrido pro visą Europą į Italijos sostinę Romą. Romos Fiumincini oro uoste (dar žinomas Leonardo Da Vinci vardu) sekančio lėktuvo teko laukti net 8 valandas. Tad per tą laiką spėjau apžiūrėti visą milžinišką oro uostą, pirmą kartą pavalgyti tikros itališkos picos (tiesa, buvo neskanu ir brangu), peržiūrėti kelis filmus savo nešiojamame kompiuteryje, o laikas vis slinko labai pamažu – pervargau net nuo to laukimo. Gaila, kad internetas visame oro uoste buvo mokamas, tad šiokį tokį kontaktą palaikiau tik SMS žinutėmis.
Vakare su sekančiu lėktuvu iš Romos vos vieną valandą skridau į pietinę Italijos dalį – didmiestį Lameciją Termę. Čia mane nuvargusį, sukaitusį ir išalkusį pasitiko pusseserė Indrė bei jos draugas Tony, kuris, beje, yra tikras italas. Pusseserė gyvena nedideliame miestelyje Akonijoje, kuris priklauso Kuringos savivaldybei, Italijos regione Kalabrija. Regionas mėgstamas turistų dėl gražių kurortinių miestelių, šilto vandens paplūdimiuose, bei, turbūt, kiek mažesnių kainų, nei Šiaurės Italijos didmiesčiuose.
Kai čia atvykau, buvo labai neįprasta: kalnuotos vietovės, vingiuoti keliai, kita kalba (beje, angliškai čia kalba vienas kitas), pikantiškesnis maistas ir tradicijos. Net sveikinasi čia kitaip! Turiu omeny fizinį veiksmą: ranką spaudžia dažniausiai tik pirmą kartą susipažinus su žmogumi, vėliau apsiribojama rankos mostu. Tad prie visko teko priprasti, prisitaikyti ir įsilieti į Italijos gyvenimą.
Pirmasis dalykas, ką norėjau išvysti – jūra. Tad jau sekančią dieną judėjome link jos. Žinoma, netoli – Tirėnų jūra nuo Akonijos vos už kiek daugiau nei kilometro. Balandį dar buvo šalta, o jūra banguota. Apie maudymąsi nebuvo nė kalbos, tad kol kas teko grožėtis bangų skalaujamu krantu, saulėlydžiais, kartais matomu toli horizonte Stromboli ugnikalniu. Tuo metu paplūdimys dar buvo labai netvarkingas, ant smėlio mėtėsi pilna jūros išmestų šiukšlių. Žinoma, ne sezono metu niekas jo ir netvarkydavo… O ir senoji savivaldybė atsainiai žiūrėdavo į paplūdimio grožį bei saugumą. Išaiškėjo viena Italijos silpnybė – netvarkingumas. Tačiau situacija kiek pakito, išrinkus naujus savivaldybės narius bei miesto merą.
Nors gan vėsoku oru, bet beveik kasdien važinėdavom su Tony džipu po paplūdimį. Tikrai nepaprastas jausmas lėkti dideliu greičiu keturiais varomaisiais ratais per smėlį, kai pro atidarytą langą siaučia vėjas, o pro vos pramerktas akis regima bangų plaikstoma jūra. Jau nekalbu apie važinėjimąsi „keliais“ pušyne: „A, važiuojame čia? Bet čia kelio nėra… Ei, mašina tuoj apsivers! Už ko laikytis? O, Dieve…“.
Praėjus daugiau nei mėnesiui, orai atšilo, žmonės pamažu pradėjo lysti į jūrą. Mes kažkodėl neskubėjome, kažko tai laukėme. Tačiau kartą susiruošėme ir nuvykome pirmą kartą išsimaudyti, pasipliuškenti, pasideginti. Vanduo tada dar nebuvo labai šiltas, panašus į Baltijos jūros, bet tikra atgaiva šiltą dieną. Slenkant dienoms, savaitėms, jūra pamažu sušilo iki temperatūros, panašios lyg ežerai Lietuvoje. Daugelis žmonių deginosi tiesiog po skėčiu – ir įdegdavo! O aš, žinoma, visada gulėdavau po atviru dangumi, norėdamas būti šokoladiniu. Stebino ir vandens skonis, gal 100 kartų sūresnis nei Baltijos. Išsimaudžius ant kūno nusėsdavo druskos, tad tekdavo visada palysti po dušu…
Maudytis teko ir Tirėnų jūros viduryje, būnant Eolijos salose. Ten vanduo ypač švarus, o ir labai šiltas nuo vulkaninių dugno garų. Populiarus ir povandeninis plaukiojimas, tačiau aš asmeniškai bijau medūzų, tigrinių ryklių, įvairių jūros gyvačių, tad šio malonumo teko atsisakyti. Užteko ir tų nubrozdintų iki kraujo kojų, kadangi visas dugnas Vulkano saloje buvo vien aštriais ir dideliais akmenimis grįstas…
Kartą sugalvojome su pussesere plaukti ryte su valtimi į jūra žvejoti, kadangi Tony gan dažnai vykdavo ir mus ragindavo. Teko keltis labai anksti. Prie jūros buvome gal 5 ryto, tad dar buvo prietema, pūtė šaltokas vėjas, o mes – su marškinėliais, šortais, lyg karštą vidurdienį. Nutempus motorinę valtį į jūrą, plaukėme gal kilometrą nuo kranto. Prasidėjo žvejybą! Bet ne man – nesu mėgėjas, tad daug maloniau įsitaisiau valtyje ir mėgavausi plūduriavimu vandenyje.
Nors buvo šaltoka, tačiau vertėjo vykti vien dėl tikrai pasakiško saulėtekio vaizdo. Niekad nemaniau, kad būnant jūroje vaizdas daug gražesnis, nei žiūrint saulėtekį sausumoje: pro kalnus plieskėsi Saulės spinduliai, jūra pradėjo žibėti lyg auksas, viena pusė dangaus buvo paskendusi prietemoje, o kita – tviskėjo vis ryškėjančia geltona spalva. Kai Saulė patekėjo, oras greitai sušilo ir pasidarė labai karšta. Teko grįžti į krantą, tačiau su geru laimikiu: ir žuvies turėjome, o ir visiškai per laimingą atsitiktinumą Tony pirmą kartą gyvenime su paprasta meškere pagavo… kalmarą! Turbūt čia aš sėkmę prišaukiau. Tad pietūs tą dieną buvo ypač skanūs.
