Juliaus Osokino tinklaraštis

Akonija, kurioje gyvenau, tiesiogiai priklauso Kuringos savivaldybei. Tad dažnai vakarus tekdavo leisti ten. Vakare, dėl 350 metrų aukštyje virš jūros lygio esančios vietovės šaltesnio oro, ne tik atsigaivindavome, tačiau ir mėgaudavomės gera kompanija vietiniuose baruose.

Kuringa – visiškai ne kurortinis, o tikras itališkas miestelis su savo kalabrietišku dialektu (čia kiekvieno miestelio kalba kažkiek skiriasi), savomis tradicijomis ir pažiūromis. Nors viskas tik į gerą: jei Akonijoje gyvena labiau pasiturintys ir „pasikėlę“ žmonės, čia visi labai paprasti, draugiški ir nuoširdūs. Visi visus pažįsta, sveikinasi, vaišina alumi ar ledais, prisėda pabendrauti ir pasidomi tavimi (na, yra ir paskalų skleidėjų).

Dieną mes čia atvažiuodavome dažniausiai tiesiog su reikalais (į paštą, parduotuvę, kirpyklą), tačiau vakarai būdavo leidžiami visiškai priešingai – alus ir užkandžiai vietiniuose baruose, atrakcijos ir žaidimai, bendravimas (na, mano italų kalbos nemokėjimo atveju – bandymas bendrauti). Dažnai namo grįždavome vėlai naktį.

Gan nepaprasta važiuoti mašina į Kuringą: tenka vinguriuoti į statų kalną, o gražiu oru žvelgiant pro automobilio langą matoma ne tik Tirėnų jūra, tačiau ir Stromboli ugnikalnis. Nors važiuoti reiktų atsargiai, tačiau vietiniai gyventojai lekia pašėlusiu greičiu – kartais net pavojingai lenkdami lėčiau važiuojančias transporto priemones. Nebūtų italai!

Kuringos senamiestis nuostabus: visur seni pastatai, akmenuotos siauros gatvelės, barai ir ledainės, mažos parduotuvėlės. Visą naktį dega šviesa (ne kaip kai kuriuose mažesniuose Lietuvos miesteliuose), o vaikščioti kad ir vienam tikrai gan saugu. Nemačiau jokių agresyvių girtuoklių, nebūdavo jokių muštynių ar šiaip nemalonių incidentų. Žmonės džiaugiasi gyvenimu, patys kuria sau ir kitiems draugišką aplinką.

Vasarą čia ypač smagu, kadangi beveik kasdien organizuojami įvairūs renginiai. Kai kuriuos remia savivaldybė, kai kuriuos įvairios firmos, o kitus – patys miestelio gyventojai. Pavyzdžiui, teko dalyvauti vienoje šventėje, kurioje buvo pardavinėjami pačių miestelėnų iškepti ir padovanoti saldūs ir sūrūs maisto gaminiai, o surinkti pinigai atiteko savivaldybei. Ar ne šaunus būdas paremti? Kitas didesnis renginys – 6 valandų maratonas, kuriame dalyvavo ne tik bėgikai iš visos Italijos, tačiau ir Ispanijos.