Juliaus Osokino tinklaraštis

Akonija, kurioje gyvenau, tiesiogiai priklauso Kuringos savivaldybei. Tad dažnai vakarus tekdavo leisti ten. Vakare, dėl 350 metrų aukštyje virš jūros lygio esančios vietovės šaltesnio oro, ne tik atsigaivindavome, tačiau ir mėgaudavomės gera kompanija vietiniuose baruose.

Kuringa – visiškai ne kurortinis, o tikras itališkas miestelis su savo kalabrietišku dialektu (čia kiekvieno miestelio kalba kažkiek skiriasi), savomis tradicijomis ir pažiūromis. Nors viskas tik į gerą: jei Akonijoje gyvena labiau pasiturintys ir “pasikėlę” žmonės, čia visi labai paprasti, draugiški ir nuoširdūs. Visi visus pažįsta, sveikinasi, vaišina alumi ar ledais, prisėda pabendrauti ir pasidomi tavimi (na, yra ir paskalų skleidėjų).

Dieną mes čia atvažiuodavome dažniausiai tiesiog su reikalais (į paštą, parduotuvę, kirpyklą), tačiau vakarai būdavo leidžiami visiškai priešingai – alus ir užkandžiai vietiniuose baruose, atrakcijos ir žaidimai, bendravimas (na, mano italų kalbos nemokėjimo atveju – bandymas bendrauti). Dažnai namo grįždavome vėlai naktį.

Gan nepaprasta važiuoti mašina į Kuringą: tenka vinguriuoti į statų kalną, o gražiu oru žvelgiant pro automobilio langą matoma ne tik Tirėnų jūra, tačiau ir Stromboli ugnikalnis. Nors važiuoti reiktų atsargiai, tačiau vietiniai gyventojai lekia pašėlusiu greičiu – kartais net pavojingai lenkdami lėčiau važiuojančias transporto priemones. Nebūtų italai!

Kuringos senamiestis nuostabus: visur seni pastatai, akmenuotos siauros gatvelės, barai ir ledainės, mažos parduotuvėlės. Visą naktį dega šviesa (ne kaip kai kuriuose mažesniuose Lietuvos miesteliuose), o vaikščioti kad ir vienam tikrai gan saugu. Nemačiau jokių agresyvių girtuoklių, nebūdavo jokių muštynių ar šiaip nemalonių incidentų. Žmonės džiaugiasi gyvenimu, patys kuria sau ir kitiems draugišką aplinką.

Vasarą čia ypač smagu, kadangi beveik kasdien organizuojami įvairūs renginiai. Kai kuriuos remia savivaldybė, kai kuriuos įvairios firmos, o kitus – patys miestelio gyventojai. Pavyzdžiui, teko dalyvauti vienoje šventėje, kurioje buvo pardavinėjami pačių miestelėnų iškepti ir padovanoti saldūs ir sūrūs maisto gaminiai, o surinkti pinigai atiteko savivaldybei. Ar ne šaunus būdas paremti? Kitas didesnis renginys – 6 valandų maratonas, kuriame dalyvavo ne tik bėgikai iš visos Italijos, tačiau ir Ispanijos.

Kai kalbama apie Mesiną, sunku atsispirti pagundai pasinerti į pasakų ir legendų stebuklus. Iš tiesų pasaulyje yra nedaug miestų, turinčių tiek tautosakos, padavimų ir mitų. Mesina įsikūrusi pačiame Sicilijos pakraštyje – prie ją nuo Apeninų pusiasalio skiriančio sąsiaurio. 1908 metais šią vietą sukrėtė baisus žemės drebėjimas, beveik visiškai sugriovęs miestą. Daugelis pastatų renovuoti, statyti nauji, tačiau vos per šimtą metų Mesina suklestėjo, tad dabar yra gražus ir turtingas miestas.

Į šią kelionę išsiruošėme dviese su pussesere Indre. Viskas prasidėjo anksti ryte didmiestyje Lamecijoje Termėje, vienoje iš traukinių stočių. Nusipirkome du bilietus iki pačiame Kalabrijos pakraštyje esančio miesto Vila San Džiovani. Traukinio laukti teko pusvalandį. Išties vos nepavėlavome į jį, kadangi traukinys atvyko į kitą peroną, bet viskas susiklostė gan sėkmingai ir kelionė prasidėjo.

Važiuoti teko apie valandą dideliu greičiu pro visą Kalabriją: dažnai geležinkelis driekėsi visiškai šalia jūros, važiavo pro tunelius kalnuose, ilgais ir aukštais tiltais. Grožėjomės vaizdais, o nuo karščio gelbėjo veikiantis kondicionierius.

Pasiekus Vilą San Džiovanį, jau matėsi ir Mesinos sąsiauris, ir pati Mesina, esanti vos už 5 km. Traukinių ir laivų stotis čia sujungta, tad į keltą reikėjo eiti vos keletą minučių. Keltas didelis, kartu plukdantis ir automobilius, ir traukinius. Įsitaisėme ant suoliuko lauke laivo antrame aukšte. Plaukiant valgėme sicilietiškus ryžių ir mėsos kukulius, kurie vadinami lyg apelsinai – arancini, grožėjomės vaizdais, aptarinėjome kartu plaukiančius turistus iš kitų kraštų, kurių, žinoma, didžioji dalis buvo vokiečiai.

Mesinos krante nutarėme susirasti informacinį centrą turistams, kadangi nežinojome daug įžymesnių vietų mieste, neturėjome net jokio žemėlapio. Bet jau už 10 minučių rankoje laikėme ir itališką, ir angliškai išverstą žemėlapius, kurių pagalba susiplanavome keliavimo maršrutą ir traukėme link pirmojo taško. Diena buvo giedra ir graži, o tai reiškė – nepakenčiamą karštį. Vaikščiojant pylė prakaitas, tad dažnai tekdavo sustoti ir atsigaivinti šaltu vandeniu, ar vietiniu alumi. Kartą net nusiprausiau veidą fontano vandeniu, kai niekas nematė. Tiesiog nebegalėjau pakęsti veidu tekančio prakaito…

Aplankėme tikrai daug žemėlapyje pažymėtų vietų, tačiau ne visais buvome sužavėti. Kai kurie pastatai buvo tiesiog seni, išlikę po žemės drebėjimo, o kai kurie buvo įspūdingi, pvz. Neptūno fontanas. Nutiko net taip, kad lipus į aukštą kalną tam, kad tiesiog kelioms minutėms apžiūrėti kažkokį išlikusį pastatą, kelią pastojo užrakinti vartai. Taip kad – ne viskas turisto akims, bent jau ne kiekvieną dieną. Prie kiekvieno objekto sustodavome gan trumpam, o jei būdavo suoliukas – prisėsdavome pailsėti. Laikas buvo ribotas – maždaug 6 valandos, tad norėjome išvysti kuo daugiau.

Pats miestas išties gan žavingas, o susigaudyti jame paprasta. Nebuvome nė karto pasiklydę, nebent porą kartų neradome žemėlapyje pažymėto objekto. Tačiau čia ne miesto kaltė, o žemėlapio (kai kurios vietos skyrėsi nuo realybės). Pavargome, išsekome. Nors, žinoma, galėjome iš vieno taško į kitą keliauti ir tramvajumi, tačiau būtume tiesiog pražiopsoję kai kuriuos reginius. Ir nors Mesina – tik maža Sicilijos dalis, bet visgi galiu teigti, kad Sicilijoje buvau!

Banana ice desertas kilęs iš JAV Kalifornijos valstijos ir yra ypač populiarus ten už Atlanto esančiuose pramogų parkuose, pvz. Disneilende. Taip, žinau, kad šiuo metu žiema, kad labai šalta ir derėtų šildytis karšta arbata, bet radęs šį receptą, negalėjau atsispirti neišbandęs.

Gaminimui reikalingi:

• Bananai
• Mediniai arba plastikiniai pagaliukai
• Šokoladas (bet koks, tik be priedų)
• Pienas
• Pagardai (riešutai, kokoso drožlės, mažyčiai saldainiukai ir t.t.)

Nulupame bananus, supjaustome per pusę ir sukišame į kiekvieną nupjautą galą po medinį arba plastikinį pagaliuką. Puode lėtai kaitindami išlydome šokoladą, įpylę šiek tiek pieno, kad masė gautųsi skystesnė (žinoma, galima ir patiems pasigaminti šokoladą iš kakavos). Išjungiame viryklę ir paliekame kelioms minutėms, kol šokoladas pradės tirštėti. Imame bananą, mirkome šokolade, tada į pasirinktus pagardus. Paruoštus bananus dedame ant maistine plėvele išklotos lentutės, tada atsargiai į šaldymo kamerą kelioms valandoms.

Pats gaminimo procesas trunka tik apie 15 min., tačiau tam, kad bananų skonis taptų panašus į ledų, reikia kantriai išlaukti bent 3 valandas. Šis desertas yra pasakiškas, tuo net neabejokite. Pats tas karštą vasaros dieną, bet tinka ir žvarbų žiemos vakarą.

Skanaus!