Gaminimui reikalinga:

• ¾ baltojo romo
• ¼ laimo sulčių
• 2 a.š. cukraus tirpalo arba pudros
• Ledas

Išspaudžiame laimo sultis, jas proporcingai sumaišome su baltuoju romo, dedame cukraus tirpalą arba pudrą, keletą ledo gabalėlių. Viską gerai išplakame ir pilame (be ledo) į atšaldytą taurę. Taurės kraštą papuošiame laimo skiltele.

Kokteilis yra ypač greitai paruošiamas, viliojančio rūgštaus skonio, tačiau stiprokas, tad reiktų būti atsargiam ir nepadauginti. Puikiai gaivina, tad ypač tinka vakarėlio metu vasarą.

Skanaus!

Absento pavadinimas kilęs iš pelyno (lot. artemisia absinthium, graik. absínthion) pavadinimo. Pelynai medicininiais tikslais buvo vartojami Senovės Egipte, o Graikijoje jau buvo naudojami ir pelynų ekstraktai bei vyne mirkyti pelynų lapai. Pirmieji gėrimo, atitinkančio absentą, ženklai aptinkami nuo XVIII amžiaus. Tačiau tuo metu gėrimas buvo užpatentuotas kaip vaistas virškinimo bei kitoms ligoms gydyti. Ir tik XIX amžiuje Prancūzijos kareiviai Alžyre pastebėjo, kad vietiniai gyventojai musulmonai geria absentą, maišyta su vandeniu, nors alkoholį gerti jiems draudžia tikėjimas. Gyventojai galimybę gerti absentą aiškino tuo, kad sumaišytas su vandeniu jis tampa baltos spalvos ir Alachas negali jo atskirti nuo arbatos su pienu. Kareiviai perėmė šį absento gėrimo būda ir atvežė į Prancūziją, kur jis tapo rafinuotu elito gėrimu.

Kiek vėliau absentas gerokai atpigo ir tapo visos Prancūzijos gėrimu. Buvo sukurti specialūs grafinai ir taurės, skylėti sidabriniai šaukšteliai ir specialios šakutės absento tradiciniam paruošimui. Su įkvėpimu ir kūryba absentą siejo menininkai, pvz. Vincentas van Gogas, Žanas Nikolas Artūras Rembo, Pablas Pikasas ir kiti.

Absento gamybos receptų yra keletas, tačiau pagrindinės trys sudėtinės dalys: pelynas, anyžius ir paprastasis pankolis. „Šventoji trejybė“ – dar kitaip vadinami šie ingredientai, nors skaniam paruošimui reikia ir mėtų, ir ajerų šakniastiebių, ir kitų vaistinių bei prieskoninių augalų. Parduotuvėje šis žalios spalvos produktas kainuoja 55-130 Lt, priklausomai nuo komplektacijos, stiprumo ir kokybės. Klube ar bare 40 ml taurelė – 9-14 Lt. Bet kitas daug šaunesnis būdas – pasigaminti namie.

Pirmasis mišinys:

• 35 g pelyno (karčiojo kiečio žolės)
• 10 g ajerų šakniastiebių
• 10 g anyžių sėklų
• 4 g pankolio sėklų
• 1 a.š. melisų
• 1 a.š. citrinų žievelių
• 1 a.š. muskatinio riešuto
• 1 a.š. kalendrų sėklų

Antrasis mišinys:

• 10 g pelyno (karčiojo kiečio žolės)
• 1 a.š. mėtų
• 1 a.š. gvazdikėlių
• 1 a.š. melisų

Visus šiuos produktus lengvai galima įsigyti vaistinėje bei maisto prekių parduotuvėje. Kiek sunkiau gauti pačio užpilo, t.y. spirito, kadangi paprasta 40% degtinė ar „naminukė“ netinka – reikia bent 75% medicininio spirito. Žinoma, nelegaliai platinamą 96% spiritą iš Lenkijos tektų skiesti, nes tokio stiprumo absentą gerti nerekomenduočiau.

Pats gaminimo būdas labai paprastas: pirmąjį mišinį suberiame į nemažos talpos sandariai užsidarantį indą (aš naudojau trilitrinį stiklainį) ir užpilame spiritu. Šis receptas skirtas 0,7 l talpos spirito kiekiui, tačiau galima pasiskaičiuoti pagal turimą ir norimą kiekį – paprasta matematika. Indą sandariai uždarome, laikome vėsioje tamsioje vietoje 5 paras, karts nuo karto suplakant. Praėjus penkioms paroms, viską perfiltruojame. Tam puikiai tinka kavos filtrai – reiktų naudoti kelis, kad filtras neplyštų ir gaminys visiškai išsivalytų nuo žolelių ir kitų sudedamųjų dalių. Perfiltravus, išvalome naudojamą indą, suberiame antrąjį mišinį. Užpilame perfiltruotu dar nepagamintu absentu ir laikome dvi paras, taipogi karts nuo karto suplakant. Praėjus dviem parom, viską vėl kruopščiai perfiltruojame galutiniam produktui tol, kol absentas nebeturės jokių priemaišų, bus skaidriai tamsiai žalios spalvos ir gundys savo aitriu anyžiniu aromatu.

Kadangi absentas yra kartaus ir tikrai ne pačio geriausio skonio (ką jau kalbėti apie namų gamybos produktą), prieš geriant jį reikia atitinkamai paruošti. Yra keletas būdų, kuriuos išbandžius, žmonės išsirenką jiems priimtiniausia ir mėgaujasi žaliosios fėjos teikiamais malonumais. Štai keletas:

• Prancūziškas (tradicinis): imama taurelė, įpilama absento, ant taurelės padedama šakutė arba specialus absento šaukštelis, ant jos – gabalėlis cukraus. Ant cukraus lašinamas šaltas vanduo, kol gėrimas praskiedžiamas santykiu 3:1 arba 5:1. Absentui maišantis su vandeniu, išsiskiria dalis etanolyje ištirpusių eterinių aliejų, kurie sudaro emulsiją ir suteikia gėrimui balkšvą, silpnai švytintį atspalvį.
• Čekiškas: imama taurelė, įpilama absento, arbatiniu šaukšteliu pasemiama truputis cukraus, kuris suvilgomas absente. Cukrus padegamas, palaukiama, kol jis pilnai išsilydys, tada, dar degantis, išmaišomas absente. Užsidegęs absentas praskiedžiamas, jį užgesinant, vandeniu. Tokiu būdu taipogi susidaro žalsvos spalvos gėrimas. Šį būdą XX a. 10 dešimtmetyje išpopuliarino Čekijos alkoholio gamintojai, nes jų gaminamame absente yra mažiau aliejų, todėl geriant tradiciniu būdu jis neįgauna balkšvos švytinčios spalvos.
• Rusiškas: absentas atšaldomas maždaug iki minusinės temperatūros, geriamas grynas, užkandant citrina.

Mano pirmasis bandymas namie pasigaminti absentą pavyko puikiai. Tačiau, žinoma, pačio absento gavosi tik 0,5 l, nors buvo naudojamas 0,7 l spirito kiekis – nemaža dalis įsigėrė į žoles bei filtrą. Nesiruošiu dabar tapti alkoholiku, negersiu taurelę po taurelės. Šiuo savo produktu vaišinsiu draugus bei giminę, kad visi žinotų, kas per velnias tas absentas.

Skanaus!

Pati želė maišymo su alkoholiu idėja kilo dar 1862 metais vienam amerikiečių barmenui, kurio receptas buvo sudarytas iš želatinos, konjako, romo ir citrinų sulčių. Vėliau amerikiečiai pramoninę želė maišė arba su romu, arba su degtine, tekila ar viskiu tam, kad galėtų alkoholį vartoti darbe nepastebėti. Pavadino šį atradimą jello shots vardu. O anglai, maišydami taipogi pramoninę želę su degtine, buvo konkretesni ir pavadino tiesiog vodka jelly. Pastarąjį receptą ir išbandžiau.

Gaminimui reikalinga:

• Tirpinama želė
• Degtinė (30% reikiamo skysčių kiekio želei)
• Vanduo (70% reikiamo skysčių kiekio želei)

Pagal želė pakuotėje pateiktus nurodymus, miltelius reikia užpilti tam tikru kiekiu virintu karštu vandeniu, viską gerai išmaišyti ir dėti į šaldytuvą. Tačiau darome šiek tiek kitaip. Miltelius užpilame naudodami tik 50% reikiamo kiekio virinto karšto vandens. Viską gerai išmaišome. Pilame dar 20% reikiamo kiekio, tačiau šį kartą jau šalto vandens. Palaukiame, kol želė atvės, supilame degtinę, vėl viską gerai išmaišome. Supilstome į indelius (stiklines, plastikinius vienkartinius puodelius) ir dedame į šaldytuvą kelioms valandoms.

Pavyzdžiui, jei nurodymuose reikalingas vandens kiekis yra 0,5 l, naudojame 0,25 l virinto vandens, 0,1 l šalto vandens ir 0,15 l degtinės.

Galimos įvairios improvizacijos, reikia tik pasitelkti fantaziją: galima sluoksniuoti ir išgauti įvairiaspalves želė, „nardinti“ valgomus guminukus, galima net želę supilti į didelį švirkštą, tuo tik palengvinant tūrio išstūmimą vakarėlio metu. Tik nepamirškite, vartokite su saiku!

Skanaus!

Gaminimui reikalingi:

• Bananai
• Mediniai arba plastikiniai pagaliukai
• Šokoladas (bet koks, tik be priedų)
• Pienas
• Pagardai (riešutai, kokoso drožlės, mažyčiai saldainiukai, ir t.t.)

Nulupame bananus, supjaustome per pusę ir sukišame į kiekvieną nupjautą galą po medinį arba plastikinį pagaliuką. Puode lėtai kaitindami išlydome šokoladą, įpylę šiek tiek pieno, kad masė gautųsi skystesnė (žinoma, galima ir patiems pasigaminti šokoladą iš kakavos). Išjungiame viryklę ir paliekame kelioms minutėms, kol šokoladas pradės tirštėti. Imame bananą, mirkome šokolade, tada į pasirinktus pagardus. Paruoštus bananus dedame ant maistine plėvele išklotos lentutės, tada atsargiai į šaldymo kamerą kelioms valandoms.

Pats gaminimo procesas trunka tik apie 15 min., tačiau tam, kad bananų skonis taptų panašus į ledų, reikia kantriai išlaukti bent 3 valandas. Šis desertas yra pasakiškas, tuo net neabejokite. Pats tas karštą vasaros dieną, bet tinka ir žvarbų žiemos vakarą.

Skanaus!

Žodis piccata italų maisto ruošime apibūdina pjaustytą, keptą mėsą, patiekiamą su citrinų, sviesto ir prieskonių padažu. Pats populiariausias ir yra – vištiena piccata, kurią gaminau ir mėgavausi šiandien, tad receptu ir įspūdžiais noriu pasidalinti su visais.

Vištienos kepimui:

• 400 g vištienos krūtinėlės
• ½ stiklinės kvietinių miltų
• 3 šaukštai aliejaus
• 2 šaukštai sviesto
• Druska
• Pipirai

Padažo gaminimui:

• ½ stiklinės balto vyno
• ¼ stiklinės citrinų sulčių
• ¼ stiklinės vištienos sultinio
• 3 šaukštai sviesto
• 4 šaukštai kaparėlių
• Druska
• Pipirai

Vištienos krūtinėlę supjaustome plonais gabalėliais, pamušame, kol ji pasidarys beveik permatomai plona. Pabarstome druska ir pipirais, voliojame miltuose ir kepame įkaitintame aliejaus ir sviesto mišinyje. Iškepus vištieną, į tą pačią keptuvę pilame vyną ir kaitiname ant didelės liepsnos, kol pusė nugaruos. Supilame citrinų sultis, vištienos sultinį ir užviriname. Įmaišome sviestą, kaparėlius, įberiame šiek tiek pipirų, druskos. Viską išmaišome, sudedame atgal į keptuvę vištieną. Kelias minutes pakaitiname, išmaišydami vištieną su padažu. Patiekiame karštą, galima su ryžiais arba makaronais.

Šis patiekalas yra rūgščiai sūraus skonio, tad patiks ne visiems, o pagaminimui užtruksite maždaug 50 min. Asmeniškai man vištiena piccata nebuvo kažkas labai ypatingo, tiesiog gan neblogas maisto paįvairinimas. Svarbiems svečiams, deja, gaminčiau kažką kito! Bet pamėginti visada būtina.

Skanaus!