Ar verta studijuoti VGTU Elektronikos fakultete?
Žymos: abiturientas, draugas, elektronika, fakultetas, IT, katedra, nežinomybė, specialybė, studentas, studijos, universitetas, VGTU, Vilnius
Dar besimokydamas mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti informatiką – kas mano supratimu buvo su kompiuteriais susiję mokslai. Tad, pildydamas stojamuosius, nemačiau didelio skirtumo tarp „Inžinerinės informatikos“, „Kompiuterių inžinerijos“, „Informacinių sistemų inžinerijos“ ir t.t. Deja, reikėjo pasidomėti ir išsiaiškinti plačiau. Po skambiu pavadinimu „Kompiuterių inžinerija“, į kurią įstojau, slypėjo visiškai technikos mokslai varžų, diodų, voltmetrų ir kitų keistenybių mylėtojams.
Iš pradžių viskas buvo įdomu, įtraukiančiai smalsu, nes nauja. Mūsų laidai pasisekė, nes mokslus pradėjome naujai suremontuotame Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakultete, kuris randasi kiek prastesniame Vilniaus rajone, tačiau netoli centro. Įdomu tai, kad pirmasis sutiktas grupiokas Kornelijus yra lyg šiol geras ir vienintelis iš senosios grupės išlikęs draugas. Paskaitos pirmame kurse buvo maždaug vienodos, kaip ir kitų specialybių: matematika, kūno kultūra, duomenų bazės, užsienio kalba, fizika ir t.t. Būtent tokie informatiniai dalykai, kaip kad programavimas, kompiuterinė grafika, diskrečioji matematika man patiko, domino, tad rezultatai buvo gan aukšti, o ir pasiekti be jokių sukčiavimų.
Vėlesniuose kursuose viskas pasikeitė. Prasidėjo tikrieji specialybės dalykai: elektromagnetinio lauko teorija, signalai ir grandinės, elektronikos įtaisai ir t.t. Asmeniškai manęs jie nedomino, visiškai nesu „geležies“ mėgėjas, tad mokslų lygis krito, dėstytojai reikalavo labai daug iš studentų, atsirado skolos, o galų gale ir neišvengiamas kurso kartojimas. Ne veltui Elektronikos fakultetas laikomas bene sunkiausiu mokslo atžvilgiu iš visų VGTU fakultetų. Apie kyšius dėstytojams nedera net sapnuoti…
Šiuo metu reikalai kiek pagerėjo, kadangi teisingas mano žingsnis buvo pereiti iš dieninių studijų į vakarines, o tai reiškė: glaustesnę visų dalykų medžiagą, atlaidesnius dėstytojus, apskritai lengvesnį mokslą. Teko pakeisti ir specialybę, kadangi Elektronikos fakultetas siūlo tik labai panašias į mano buvusią specialybę „Telekomunikacijų inžinerijos“ vakarines studijas (neakivaizdinių visai nėra), o ir bakalaurą studijuoti reikia jau ne 4, o 5 metus. Bet esu patenkintas, nors ir tenka nemažai mokėti už mokslą. Visad su paguoda sau tariu, kad ateityje atsipirks, kad specialybė tikrai perspektyvi, naudinga ir gerai vertinama užsienyje (Lietuvoje elektronikai labai nuvertinami, užsidirbti daug bent jau šiuo metu tikrai nepavyktų).
Naujoji specialybė nuo senosios skiriasi nedaug, tačiau, manau, ji gal net vertingesnė: mobilieji telefonai, internetas – neatsiejama kasdienybė, kurios tobulėjimui galo dar nesimato. O vakarinis kursas leidžia dirbti (jei pavyksta darbą rasti!), nes paskaitos visada vyksta nuo 18:10 iki 21:30. Žinoma, darbo dienomis laisvo laiko tokiu atveju visai nelieka. Kursas taipogi trumpesnis, studijos prasideda rugsėjo viduryje, o baigiasi birželio pradžioje (tačiau dažniausiai studentai tariasi su dėstytojais ir egzaminus išsilaiko dar neatėjus kalendorinei vasarai).
Pabaigai norėčiau paskatinti dabartinius abiturientus labai kruopščiai rinktis specialybę. Į VGTU Elektronikos fakultetą verta stoti tik tuo atveju, jei fizika ir matematika sekasi puikiai, o namuose vietoje „Playboy“ žurnalų ant stalo mėtosi mikroschemos bei lituoklis.
P.S. Straipsnis rašytas tame pačiame Elektronikos fakultete, laukiant egzamino per klaidą ne tame aukšte, kuriame jis vyko (tačiau į egzaminą spėjau, laiku susigaudžiau, viskas tvarkoje).