Laukinis „Where the Wild Things Are“
Žymos: fantastika, laisvalaikis, meilė, monstrai, nuotykiai, vaikai
Pasinerti į svajonių pasaulį galima ne tik vaikystėje, galima bet kuriame amžiuje. Todėl mėgstu kartais užsimerkti ir nugrimzti kažkur toli toli… Tada atsiduriu svetur, kitoje visatoje. Šviesmečiai nuo visų rūpesčių, nuo kasdieninės rutinos, ten, kur negalioja jokie įstatymai. Na, o jei fantazijos pritrūksta, galima tiesiog įsijungti kokį fantastinį filmą su keistomis būtybėmis, ir žiūrint persikelti į jų paslaptingą kraštą. Šįkart apie „Where the Wild Things Are“ – vieną geriausių praėjusių metų filmų.
Rudenį matytas treileris sužavėjo, tad iškart įtraukiau į „privalau pamatyti“ sąrašą. Ne tik dėl tada prognozuoto populiarumo, gausybės komentarų, tačiau vien dėl nuostabaus garso takelio, kurį kartu su vaikais sukūrė Karen O iš mano mėgstamos grupės Yeah Yeah Yeahs. O dar tai, kad filmas paremtas tokio pat pavadinimo knyga, neleido praslysti „Where the Wild Things Are“ pro mano akis.
Filmas pasakoja istoriją apie mažą įnoringą berniuką Maksą, kuriam viskas pradeda įgristi: sesė, kuri kartu nežaidžia, o ir neužstoja prieš vyresnius, mama, kuri daugiau dėmesio skiria savo naujam vaikinui, nei savo sūnui, o dar tie šaldyti kukurūzai, kurių Maksas taip nemėgsta… Niekas nerodo dėmesio, kurio taip norisi, tad Maksas neištveria ir pabėga iš namų į savo fantazijoje susikurtą laukinį pasaulį, toli toli už vandenyno, kuriame bastosi iš pirmo žvilgsnio baisios būtybės. Mažasis, apsirengęs vilko drabužiais, pasiskelbia karaliumi ir prisijungia prie taisyklių neturinčio gyvenimo.
Norint suprasti, reikia įsijausti. Norint, kad patiktų, reikia turėti lakią fantaziją. Tačiau nors ir įspraustas į pūkuotus rėmus, filmas perteikia meilės ir rūpesčio pamoką. Kaip ten bebūtų, ilgesys mylimiems ir mylintiems žmonėms visada užgožia pyktį ir neapykantą. Todėl tinka ne tik vaikams, tinka kiekvienam iš mūsų. Kad ir kiek metų mums bebūtų, vistiek viduje esame padūkę vaikai. Rekomenduoju tau.
