Juliaus Osokino tinklaraštis

2009 m. balandžio 19 dieną iš Rygos oro uosto RIX išskridau į Italiją. Ten praleidau daugiau nei tris mėnesius, tad noriu smulkiai pasidalinti savo įspūdžiais, išgyvenimais, nuoskaudomis, o ir, žinoma, skaitmeninėmis laikmenomis: nuotraukomis, video filmais.

Į Rygą teko važiuoti anksti ryte, tad su tėvais automobiliu, naudodamiesi navigacijos pagalba, dar šiek tiek snūduriuodami pajudėjome iš gimtojo Rietavo Žemaitijoje. Lagaminai supakuoti, pasverti, elektroninis bilietas rankoje – viskas paruošta ilgai kelionei, kuri nebuvo klaidinanti, nors vietoje teko nuklysti nuo navigacijos maršruto, rodančio trumpiausią kelią, kadangi daug gudresnis sprendimas buvo iki oro uosto nusigabenti ne važiuojant pro miestą, o aplinkkeliu. Deja, šiuolaikinės technologijos nėra visada teisios.

Oro uoste įsėdau į gan erdvų lėktuvą, kuris tris valandas skrido pro visą Europą į Italijos sostinę Romą. Romos Fiumincini oro uoste (dar žinomas Leonardo Da Vinci vardu) sekančio lėktuvo teko laukti net 8 valandas. Tad per tą laiką spėjau apžiūrėti visą milžinišką oro uostą, pirmą kartą pavalgyti tikros itališkos picos (tiesa, buvo neskanu ir brangu), peržiūrėti kelis filmus savo nešiojamame kompiuteryje, o laikas vis slinko labai pamažu – pervargau net nuo to laukimo. Gaila, kad internetas visame oro uoste buvo mokamas, tad šiokį tokį kontaktą palaikiau tik SMS žinutėmis.

Vakare su sekančiu lėktuvu iš Romos vos vieną valandą skridau į pietinę Italijos dalį – didmiestį Lameciją Termę. Čia mane nuvargusį, sukaitusį ir išalkusį pasitiko pusseserė Indrė bei jos draugas Tony, kuris, beje, yra tikras italas. Pusseserė gyvena nedideliame miestelyje Akonijoje, kuris priklauso Kuringos savivaldybei, Italijos regione Kalabrija. Regionas mėgstamas turistų dėl gražių kurortinių miestelių, šilto vandens paplūdimiuose, bei, turbūt, kiek mažesnių kainų, nei Šiaurės Italijos didmiesčiuose.

Kai čia atvykau, buvo labai neįprasta: kalnuotos vietovės, vingiuoti keliai, kita kalba (beje, angliškai čia kalba vienas kitas), pikantiškesnis maistas ir tradicijos. Net sveikinasi čia kitaip! Turiu omeny fizinį veiksmą: ranką spaudžia dažniausiai tik pirmą kartą susipažinus su žmogumi, vėliau apsiribojama rankos mostu. Tad prie visko teko priprasti, prisitaikyti ir įsilieti į Italijos gyvenimą.

Pirmasis dalykas, ką norėjau išvysti – jūra. Tad jau sekančią dieną judėjome link jos. Žinoma, netoli – Tirėnų jūra nuo Akonijos vos už kiek daugiau nei kilometro. Balandį dar buvo šalta, o jūra banguota. Apie maudymąsi nebuvo nė kalbos, tad kol kas teko grožėtis bangų skalaujamu krantu, saulėlydžiais, kartais matomu toli horizonte Stromboli ugnikalniu. Tuo metu paplūdimys dar buvo labai netvarkingas, ant smėlio mėtėsi pilna jūros išmestų šiukšlių. Žinoma, ne sezono metu niekas jo ir netvarkydavo… O ir senoji savivaldybė atsainiai žiūrėdavo į paplūdimio grožį bei saugumą. Išaiškėjo viena Italijos silpnybė – netvarkingumas. Tačiau situacija kiek pakito, išrinkus naujus savivaldybės narius bei miesto merą.

Nors gan vėsoku oru, bet beveik kasdien važinėdavom su Tony džipu po paplūdimį. Tikrai nepaprastas jausmas lėkti dideliu greičiu keturiais varomaisiais ratais per smėlį, kai pro atidarytą langą siaučia vėjas, o pro vos pramerktas akis regima bangų plaikstoma jūra. Jau nekalbu apie važinėjimąsi „keliais“ pušyne: „A, važiuojame čia? Bet čia kelio nėra… Ei, mašina tuoj apsivers! Už ko laikytis? O, Dieve…“.

Praėjus daugiau nei mėnesiui, orai atšilo, žmonės pamažu pradėjo lysti į jūrą. Mes kažkodėl neskubėjome, kažko tai laukėme. Tačiau kartą susiruošėme ir nuvykome pirmą kartą išsimaudyti, pasipliuškenti, pasideginti. Vanduo tada dar nebuvo labai šiltas, panašus į Baltijos jūros, bet tikra atgaiva šiltą dieną. Slenkant dienoms, savaitėms, jūra pamažu sušilo iki temperatūros, panašios lyg ežerai Lietuvoje. Daugelis žmonių deginosi tiesiog po skėčiu – ir įdegdavo! O aš, žinoma, visada gulėdavau po atviru dangumi, norėdamas būti šokoladiniu. Stebino ir vandens skonis, gal 100 kartų sūresnis nei Baltijos. Išsimaudžius ant kūno nusėsdavo druskos, tad tekdavo visada palysti po dušu…

Maudytis teko ir Tirėnų jūros viduryje, būnant Eolijos salose. Ten vanduo ypač švarus, o ir labai šiltas nuo vulkaninių dugno garų. Populiarus ir povandeninis plaukiojimas, tačiau aš asmeniškai bijau medūzų, tigrinių ryklių, įvairių jūros gyvačių, tad šio malonumo teko atsisakyti. Užteko ir tų nubrozdintų iki kraujo kojų, kadangi visas dugnas Vulkano saloje buvo vien aštriais ir dideliais akmenimis grįstas…

Kartą sugalvojome su pussesere plaukti ryte su valtimi į jūra žvejoti, kadangi Tony gan dažnai vykdavo ir mus ragindavo. Teko keltis labai anksti. Prie jūros buvome gal 5 ryto, tad dar buvo prietema, pūtė šaltokas vėjas, o mes – su marškinėliais, šortais, lyg karštą vidurdienį. Nutempus motorinę valtį į jūrą, plaukėme gal kilometrą nuo kranto. Prasidėjo žvejybą! Bet ne man – nesu mėgėjas, tad daug maloniau įsitaisiau valtyje ir mėgavausi plūduriavimu vandenyje.

Nors buvo šaltoka, tačiau vertėjo vykti vien dėl tikrai pasakiško saulėtekio vaizdo. Niekad nemaniau, kad būnant jūroje vaizdas daug gražesnis, nei žiūrint saulėtekį sausumoje: pro kalnus plieskėsi Saulės spinduliai, jūra pradėjo žibėti lyg auksas, viena pusė dangaus buvo paskendusi prietemoje, o kita – tviskėjo vis ryškėjančia geltona spalva. Kai Saulė patekėjo, oras greitai sušilo ir pasidarė labai karšta. Teko grįžti į krantą, tačiau su geru laimikiu: ir žuvies turėjome, o ir visiškai per laimingą atsitiktinumą Tony pirmą kartą gyvenime su paprasta meškere pagavo… kalmarą! Turbūt čia aš sėkmę prišaukiau. Tad pietūs tą dieną buvo ypač skanūs.

Pastaruoju metu visi tik ir kalba apie naująjį Džeimso Kamerono šedevrą „Avatar“ – fantastinį 2009 m. susuktą 3D veiksmo filmą, kurio žiūrėti į kino teatro sales žmonės su kaupu renkasi net praėjus daugiau nei mėnesiui nuo premjeros. Nenorėdamas atsilikti, o ir smalsumu vedamas, vakar su draugais apsilankiau vakariniame seanse. Žinoma, emocijų netrūko.

Pati istorija nėra stebuklinga, gal kiek net per daug paprasta (tik nežinau, ar prasta). Dabar tampa madinga žmones vaizduoti gamtos priešais, siekiančiais sugriauti ne tik savo, bet ir svetimus pasaulius. Taip yra ir su Pandoros planeta, kurioje vyksta veiksmas – čia žmonės siekia įsigalėti ir tapti tropikų augmenijos ir įstabių gyvybės formų pasaulio valdovais, kai tuo tarpu vietiniai taikūs trijų metrų mėlynos žaižaruojančios odos gyventojai Na’vi nė nenumano apie artėjančią grėsmę, tačiau nenoriai priima žmogystas į savo ratą.

Kadangi oras Pandoros planetoje nėra pritaikytas kvėpuoti žmonėms, mokslininkai sukuria avatarus – Na’vi ir žmogaus hibridus, kurie valdomi protu nuotoliniu būdu. Įsikūnijus į avatarą, buvusiam jūrų pėstininkui Džeikui Saliui pavyksta suartėti ne tik su Na’vi tauta, tačiau ir su Neytiri – žavia Pandoros gyventoja, kurios grožiui karys nesugeba atsispirti. Tačiau netrukus Džeikui tenka apsispręsti, kurioje jis pusėje.

Galiu drąsiai teigti, kad jei ne 3D apipavidalinimas, „Avatar“ tikrai nebūtų uždirbęs milijonų. Bet sutinku, kad filmas yra kvapą gniaužiantis, nuostabus ir užkrečiantis. Tuo labiau, kad pirmą kartą kino teatre žiūrėjau 3D filmą (gėda net prisipažinti). Visą laikotarpį (apie 2 val. 30 min.) buvau įsijautęs, rankos drebėjo, kai kažkas herojams nesisekė, o iš ekrano išlindusios strėlės ir ginklai privertė sustirti. Ir vienintelis dalykas, kuris neramino, tai labai garsiai kvėpuojantis žiūrovas, sėdėjęs per dvi vietas nuo manęs. Bet, neskaitant to fakto, likau patenkintas, sužavėtas, kupinas emocijų. Tai vienas iš tų „tikrai rekomenduoju“ filmų, kurį reikia žiūrėti būtinai kino teatre, būtinai 3D.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Gulėdamas lovoje su skaudančia gerkle ir varvančia nosimi, sumasčiau pirmą kartą išmėginti filmų peržiūrų tiesiogiai internetu paslaugą, kurią jau senokai sėkmingai naudoja draugai. Po kelių minučių nusprendžiau, ką žiūrėsiu žvarbų vakarą – praeitais metais susuktą kriminalinį veiksmo trilerį „Whiteout“ (ačiū Vildijui už leidimą pasinaudoti vartotoju bei filmų peržiūrai reikalingais taškais).

Mane filmas sudomino vien savo ekstremalia vietove – veiksmas vyksta labiausiai izoliuotame žemyne Antarktidoje, kur vien sniegas ir ledas, nėra nei oficialios valdžios, nei nuolatinių gyventojų. Mirtinai šaltame regione šešis mėnesius vyrauja šviesa, likusius – aklina tamsa. Čia gyventojams, t.y. mokslininkams tyrimų bazėse, tenka pasitikėti vienas kitu, kad išgyventi natūralų gamtos šėlsmą, kuris, pasirodo, nėra vienintelė šiuo metu problema.

Veiksmas rutuliojasi aplink Kerę, kuri pasiryžusi ištirti pirmąją Antarktidos istorijoje žmogžudystę. Surasti visus atsakymus ir išsiaiškinti paslaptis tenka ne tik žinant, kad žudikas kažkur aplink, tačiau ir kovojant su artėjančios poliarinės žiemos sukeltomis stichijomis. Laikas spaudžia, stingdantis šaltis stabdo, o mirtina pūga padeda žudikui slapstytis.

„Whiteout“ galbūt nėra tobulas, tačiau toks, kokie man labai patinka: pilna įtampos, šiek tiek veiksmo scenų, bet ne per daugiausiai, nežinomybė ir visiškai netikėta pabaiga. Žinoma, buvo keletas juokingai graudžių epizodų, kai tiesiog mintys galvoje sprogo nuo matomai nelogiškų ir absurdiškų herojų veiksmų, buvo ir keletas kraupių scenų, kurios privertė užmerkti akutes (pirštai, pirštukai). Tačiau aplamai filmas tikrai geras. Nors IMDb įvertinimas tik 5,3 balo iš 10, asmeniškai pats pridėčiau dar balą vieną, o gal net du.

• Oficialus filmo tinklalapis
• IMDb nuoroda

Absentas (pranc. absinthe) – stiprus (60-80%), daug eterinių aliejų (1-20%) turintis alkoholinis gėrimas, pasižymintis savo žalia spalva, anyžių prieskoniu bei karčiu skoniu. Dėl savo išskirtinės spalvos, o ypač dėl balkšvai-žalsvo švytėjimo, gėrimui susimaišius su vandeniu, bei haliucinogeninio poveikio, absentas prancūzų literatūroje kartais vadinamas la fée verte – „žalioji fėja“.

Absento pavadinimas kilęs iš pelyno (lot. artemisia absinthium, graik. absínthion) pavadinimo. Pelynai medicininiais tikslais buvo vartojami Senovės Egipte, o Graikijoje jau buvo naudojami ir pelynų ekstraktai bei vyne mirkyti pelynų lapai. Pirmieji gėrimo, atitinkančio absentą, ženklai aptinkami nuo XVIII amžiaus. Tačiau tuo metu gėrimas buvo užpatentuotas kaip vaistas virškinimo bei kitoms ligoms gydyti. Ir tik XIX amžiuje Prancūzijos kareiviai Alžyre pastebėjo, kad vietiniai gyventojai musulmonai geria absentą, maišyta su vandeniu, nors alkoholį gerti jiems draudžia tikėjimas. Gyventojai galimybę gerti absentą aiškino tuo, kad sumaišytas su vandeniu jis tampa baltos spalvos ir Alachas negali jo atskirti nuo arbatos su pienu. Kareiviai perėmė šį absento gėrimo būda ir atvežė į Prancūziją, kur jis tapo rafinuotu elito gėrimu.

Kiek vėliau absentas gerokai atpigo ir tapo visos Prancūzijos gėrimu. Buvo sukurti specialūs grafinai ir taurės, skylėti sidabriniai šaukšteliai ir specialios šakutės absento tradiciniam paruošimui. Su įkvėpimu ir kūryba absentą siejo menininkai, pvz. Vincentas van Gogas, Žanas Nikolas Artūras Rembo, Pablas Pikasas ir kiti.

Absento gamybos receptų yra keletas, tačiau pagrindinės trys sudėtinės dalys: pelynas, anyžius ir paprastasis pankolis. „Šventoji trejybė“ – dar kitaip vadinami šie ingredientai, nors skaniam paruošimui reikia ir mėtų, ir ajerų šakniastiebių, ir kitų vaistinių bei prieskoninių augalų. Parduotuvėje šis žalios spalvos produktas kainuoja 55-130 Lt, priklausomai nuo komplektacijos, stiprumo ir kokybės. Klube ar bare 40 ml taurelė – 9-14 Lt. Bet kitas daug šaunesnis būdas – pasigaminti namie.

Pirmasis mišinys:

• 35 g pelyno (karčiojo kiečio žolės)
• 10 g ajerų šakniastiebių
• 10 g anyžių sėklų
• 4 g pankolio sėklų
• 1 a.š. melisų
• 1 a.š. citrinų žievelių
• 1 a.š. muskatinio riešuto
• 1 a.š. kalendrų sėklų

Antrasis mišinys:

• 10 g pelyno (karčiojo kiečio žolės)
• 1 a.š. mėtų
• 1 a.š. gvazdikėlių
• 1 a.š. melisų

Visus šiuos produktus lengvai galima įsigyti vaistinėje bei maisto prekių parduotuvėje. Kiek sunkiau gauti pačio užpilo, t.y. spirito, kadangi paprasta 40% degtinė ar „naminukė“ netinka – reikia bent 75% medicininio spirito. Žinoma, nelegaliai platinamą 96% spiritą iš Lenkijos tektų skiesti, nes tokio stiprumo absentą gerti nerekomenduočiau.

Pats gaminimo būdas labai paprastas: pirmąjį mišinį suberiame į nemažos talpos sandariai užsidarantį indą (aš naudojau trilitrinį stiklainį) ir užpilame spiritu. Šis receptas skirtas 0,7 l talpos spirito kiekiui, tačiau galima pasiskaičiuoti pagal turimą ir norimą kiekį – paprasta matematika. Indą sandariai uždarome, laikome vėsioje tamsioje vietoje 5 paras, karts nuo karto suplakant. Praėjus penkioms paroms, viską perfiltruojame. Tam puikiai tinka kavos filtrai – reiktų naudoti kelis, kad filtras neplyštų ir gaminys visiškai išsivalytų nuo žolelių ir kitų sudedamųjų dalių. Perfiltravus, išvalome naudojamą indą, suberiame antrąjį mišinį. Užpilame perfiltruotu dar nepagamintu absentu ir laikome dvi paras, taipogi karts nuo karto suplakant. Praėjus dviem parom, viską vėl kruopščiai perfiltruojame galutiniam produktui tol, kol absentas nebeturės jokių priemaišų, bus skaidriai tamsiai žalios spalvos ir gundys savo aitriu anyžiniu aromatu.

Kadangi absentas yra kartaus ir tikrai ne pačio geriausio skonio (ką jau kalbėti apie namų gamybos produktą), prieš geriant jį reikia atitinkamai paruošti. Yra keletas būdų, kuriuos išbandžius, žmonės išsirenką jiems priimtiniausia ir mėgaujasi žaliosios fėjos teikiamais malonumais. Štai keletas:

• Prancūziškas (tradicinis): imama taurelė, įpilama absento, ant taurelės padedama šakutė arba specialus absento šaukštelis, ant jos – gabalėlis cukraus. Ant cukraus lašinamas šaltas vanduo, kol gėrimas praskiedžiamas santykiu 3:1 arba 5:1. Absentui maišantis su vandeniu, išsiskiria dalis etanolyje ištirpusių eterinių aliejų, kurie sudaro emulsiją ir suteikia gėrimui balkšvą, silpnai švytintį atspalvį.
• Čekiškas: imama taurelė, įpilama absento, arbatiniu šaukšteliu pasemiama truputis cukraus, kuris suvilgomas absente. Cukrus padegamas, palaukiama, kol jis pilnai išsilydys, tada, dar degantis, išmaišomas absente. Užsidegęs absentas praskiedžiamas, jį užgesinant, vandeniu. Tokiu būdu taipogi susidaro žalsvos spalvos gėrimas. Šį būdą XX a. 10 dešimtmetyje išpopuliarino Čekijos alkoholio gamintojai, nes jų gaminamame absente yra mažiau aliejų, todėl geriant tradiciniu būdu jis neįgauna balkšvos švytinčios spalvos.
• Rusiškas: absentas atšaldomas maždaug iki minusinės temperatūros, geriamas grynas, užkandant citrina.

Mano pirmasis bandymas namie pasigaminti absentą pavyko puikiai. Tačiau, žinoma, pačio absento gavosi tik 0,5 l, nors buvo naudojamas 0,7 l spirito kiekis – nemaža dalis įsigėrė į žoles bei filtrą. Nesiruošiu dabar tapti alkoholiku, negersiu taurelę po taurelės. Šiuo savo produktu vaišinsiu draugus bei giminę, kad visi žinotų, kas per velnias tas absentas.

Skanaus!