Hakeriai – jie mūsų galvoje greičiausiai įsivaizduojami kaip nuo realaus pasaulio atsiriboję akiniuoti moksliukai, tūnantys dienų dienas tamsiame kambaryje, iš visų pusių supami monitorių, maigantys nežiūrėdami klaviatūros klavišus ir klausantys elektroninės muzikos. Šį stereotipą bandė paneigti filmo „Hackers“ kūrėjai, žinoma, savo 1995 m. vizija. Per tuos 15 metų labai daug kas pasikeitė.
Šį filmą pirmą kartą išvydau prieš gerus 10 metų, nuo to laiko jį mačiau ir kompiuterio ekrane, ir per televizorių dar kokius penkis kartus, tačiau prieš kelias dienas neatsispyriau pagundai išvysti jį dar kartą. Keista stebėti, kaip bėgant metais keičiasi ir, rodos, tas pats filmas: beveik galutinai išnyko ir kineskopiniai monitoriai, ir modeminis internetas, nesikeičia tik gražuolė putliomis lūpomis Andželina Džoli.
„Hackers“ pasakoja istoriją apie sumanų jauną kompiuterių specialistą, kuris būdamas dar visai vaikas sukuria daug kompiuterių sugadinusį virusą, tad teismo sprendimu jam iki 18 metų buvo neleista prisiliesti prie kompiuterio. Ir štai, pilnametystei suėjus, naujoje Niujorko miesto mokykloje tenka ieškotis naujų draugų kompanijos, kuri kompiuteriu ne tik žaidimus žaidžia… O netyčia atradus slaptosios tarnybos plaunamų pinigų įrodymus, tenka ne tik kovoti už save, bet ir ginti draugus.
Filmas geras, tikrai kad labai geras, tačiau šiai dienai labai pasenęs. Pavyzdžiui, kas šiais laikais nežino, kas yra kietasis diskas? Tuo metu ne tik šis terminas buvo tarytum nežmoniškos kalbos, tačiau ir tarkim 233 MHz Pentium procesorius – spartos lyderis! Tik viena man neaišku, kodėl tų dienų modernusis jaunimas vaizduojamas tarytum šių dienų transvestitai. Išpeikti nenoriu, tačiau tigriniai rūbai, Eltono Džono akinukai, kasytės ir moteriškas makiažas? Vaje…
Kaip ten bebūtų, žiūrėti verta vien dėl Andželinos Džoli ir gero garso takelio: Underworld, The Prodigy, Orbital… Kas nežino šių elektroninės muzikos karalių? Visa tai kartu, žinoma, dar su gera veiksmo doze sudaro 107 minučių trukmės filmą „Hackers“. Pažiūrėsim, kaip visa tai atrodys dar po 5 metų…
Akonija, kurioje gyvenau, tiesiogiai priklauso Kuringos savivaldybei. Tad dažnai vakarus tekdavo leisti ten. Vakare, dėl 350 metrų aukštyje virš jūros lygio esančios vietovės šaltesnio oro, ne tik atsigaivindavome, tačiau ir mėgaudavomės gera kompanija vietiniuose baruose.
Kuringa – visiškai ne kurortinis, o tikras itališkas miestelis su savo kalabrietišku dialektu (čia kiekvieno miestelio kalba kažkiek skiriasi), savomis tradicijomis ir pažiūromis. Nors viskas tik į gerą: jei Akonijoje gyvena labiau pasiturintys ir „pasikėlę“ žmonės, čia visi labai paprasti, draugiški ir nuoširdūs. Visi visus pažįsta, sveikinasi, vaišina alumi ar ledais, prisėda pabendrauti ir pasidomi tavimi (na, yra ir paskalų skleidėjų).
Dieną mes čia atvažiuodavome dažniausiai tiesiog su reikalais (į paštą, parduotuvę, kirpyklą), tačiau vakarai būdavo leidžiami visiškai priešingai – alus ir užkandžiai vietiniuose baruose, atrakcijos ir žaidimai, bendravimas (na, mano italų kalbos nemokėjimo atveju – bandymas bendrauti). Dažnai namo grįždavome vėlai naktį.
Gan nepaprasta važiuoti mašina į Kuringą: tenka vinguriuoti į statų kalną, o gražiu oru žvelgiant pro automobilio langą matoma ne tik Tirėnų jūra, tačiau ir Stromboli ugnikalnis. Nors važiuoti reiktų atsargiai, tačiau vietiniai gyventojai lekia pašėlusiu greičiu – kartais net pavojingai lenkdami lėčiau važiuojančias transporto priemones. Nebūtų italai!
Kuringos senamiestis nuostabus: visur seni pastatai, akmenuotos siauros gatvelės, barai ir ledainės, mažos parduotuvėlės. Visą naktį dega šviesa (ne kaip kai kuriuose mažesniuose Lietuvos miesteliuose), o vaikščioti kad ir vienam tikrai gan saugu. Nemačiau jokių agresyvių girtuoklių, nebūdavo jokių muštynių ar šiaip nemalonių incidentų. Žmonės džiaugiasi gyvenimu, patys kuria sau ir kitiems draugišką aplinką.
Vasarą čia ypač smagu, kadangi beveik kasdien organizuojami įvairūs renginiai. Kai kuriuos remia savivaldybė, kai kuriuos įvairios firmos, o kitus – patys miestelio gyventojai. Pavyzdžiui, teko dalyvauti vienoje šventėje, kurioje buvo pardavinėjami pačių miestelėnų iškepti ir padovanoti saldūs ir sūrūs maisto gaminiai, o surinkti pinigai atiteko savivaldybei. Ar ne šaunus būdas paremti? Kitas didesnis renginys – 6 valandų maratonas, kuriame dalyvavo ne tik bėgikai iš visos Italijos, tačiau ir Ispanijos.
Kai kalbama apie Mesiną, sunku atsispirti pagundai pasinerti į pasakų ir legendų stebuklus. Iš tiesų pasaulyje yra nedaug miestų, turinčių tiek tautosakos, padavimų ir mitų. Mesina įsikūrusi pačiame Sicilijos pakraštyje – prie ją nuo Apeninų pusiasalio skiriančio sąsiaurio. 1908 metais šią vietą sukrėtė baisus žemės drebėjimas, beveik visiškai sugriovęs miestą. Daugelis pastatų renovuoti, statyti nauji, tačiau vos per šimtą metų Mesina suklestėjo, tad dabar yra gražus ir turtingas miestas.
Į šią kelionę išsiruošėme dviese su pussesere Indre. Viskas prasidėjo anksti ryte didmiestyje Lamecijoje Termėje, vienoje iš traukinių stočių. Nusipirkome du bilietus iki pačiame Kalabrijos pakraštyje esančio miesto Vila San Džiovani. Traukinio laukti teko pusvalandį. Išties vos nepavėlavome į jį, kadangi traukinys atvyko į kitą peroną, bet viskas susiklostė gan sėkmingai ir kelionė prasidėjo.
Važiuoti teko apie valandą dideliu greičiu pro visą Kalabriją: dažnai geležinkelis driekėsi visiškai šalia jūros, važiavo pro tunelius kalnuose, ilgais ir aukštais tiltais. Grožėjomės vaizdais, o nuo karščio gelbėjo veikiantis kondicionierius.
Pasiekus Vilą San Džiovanį, jau matėsi ir Mesinos sąsiauris, ir pati Mesina, esanti vos už 5 km. Traukinių ir laivų stotis čia sujungta, tad į keltą reikėjo eiti vos keletą minučių. Keltas didelis, kartu plukdantis ir automobilius, ir traukinius. Įsitaisėme ant suoliuko lauke laivo antrame aukšte. Plaukiant valgėme sicilietiškus ryžių ir mėsos kukulius, kurie vadinami lyg apelsinai – arancini, grožėjomės vaizdais, aptarinėjome kartu plaukiančius turistus iš kitų kraštų, kurių, žinoma, didžioji dalis buvo vokiečiai.
Mesinos krante nutarėme susirasti informacinį centrą turistams, kadangi nežinojome daug įžymesnių vietų mieste, neturėjome net jokio žemėlapio. Bet jau už 10 minučių rankoje laikėme ir itališką, ir angliškai išverstą žemėlapius, kurių pagalba susiplanavome keliavimo maršrutą ir traukėme link pirmojo taško. Diena buvo giedra ir graži, o tai reiškė – nepakenčiamą karštį. Vaikščiojant pylė prakaitas, tad dažnai tekdavo sustoti ir atsigaivinti šaltu vandeniu, ar vietiniu alumi. Kartą net nusiprausiau veidą fontano vandeniu, kai niekas nematė. Tiesiog nebegalėjau pakęsti veidu tekančio prakaito…
Aplankėme tikrai daug žemėlapyje pažymėtų vietų, tačiau ne visais buvome sužavėti. Kai kurie pastatai buvo tiesiog seni, išlikę po žemės drebėjimo, o kai kurie buvo įspūdingi, pvz. Neptūno fontanas. Nutiko net taip, kad lipus į aukštą kalną tam, kad tiesiog kelioms minutėms apžiūrėti kažkokį išlikusį pastatą, kelią pastojo užrakinti vartai. Taip kad – ne viskas turisto akims, bent jau ne kiekvieną dieną. Prie kiekvieno objekto sustodavome gan trumpam, o jei būdavo suoliukas – prisėsdavome pailsėti. Laikas buvo ribotas – maždaug 6 valandos, tad norėjome išvysti kuo daugiau.
Pats miestas išties gan žavingas, o susigaudyti jame paprasta. Nebuvome nė karto pasiklydę, nebent porą kartų neradome žemėlapyje pažymėto objekto. Tačiau čia ne miesto kaltė, o žemėlapio (kai kurios vietos skyrėsi nuo realybės). Pavargome, išsekome. Nors, žinoma, galėjome iš vieno taško į kitą keliauti ir tramvajumi, tačiau būtume tiesiog pražiopsoję kai kuriuos reginius. Ir nors Mesina – tik maža Sicilijos dalis, bet visgi galiu teigti, kad Sicilijoje buvau!
Viena įspūdingiausių aplankytų vietų Italijoje – Eolijos salos, esančios toli nuo kranto Tirėnų jūroje. Aštuonios – ir mažesnės, ir didesnės, vulkaninės kilmės, dievo Eolo garbei vadinamos, Sicilijai priklausančios, apkeri ir sužavi kiekvieną poilsiautoją, atvykusį kad ir vienai dienai.
Mes plaukėme liepos 14 turistiniu laivu, kuriuo keliavo žmonės ne tik iš Akonijos, tačiau ir iš Zambronės bei Tropėjos. Iš kalbų girdėjosi daug Vokietijos, Lenkijos piliečių. Diena pasitaikė išties puiki – nei vieno debesėlio danguje, tad morališkai reikėjo pasiruošti nebent varginančiam karščiui bei vaikščiojimui. Plaukiant atvirajame antrame laivo aukšte, pūtė malonus vėsus vėjas (darkantis mano šukuoseną), kaitino Saulė, o pirmame aukšte galima buvo atsigaivinti laivo bare, tačiau atsipalaiduoti neleido dūzgiantis variklio garsas.
Iki pirmosios salyno salos Lipari plaukėme maždaug 3 valandas, tačiau kelionė neprailgo: teko regėti net šalia plaukiantį ir vandenį purškiantį banginį. O išlipus į krantą didžiausioje ir daugiausiai gyventojų turinčioje saloje, pirmoji mūsų grupelės mintis buvo: „Čia egzotika? Na, gerai, einam į barą!“, nors buvo skirta vos pustrečios valandos vaikščiojimui. Atsigaivinus bare, nutarėme ieškoti centro, ar kažko panašaus. Prisigretinome prie vienos turistų grupelės iš Lenkijos, kuri turėjo net gidą. Tačiau vietoj to, kad ieškoti centro ir linksmybių, turistų grupė kilo į viršutinę miesto dalį siauromis gatvelėmis, dar karts nuo karto sustodami pasiklausyti gido pasakojimų. Žinoma, mūsų šis variantas netenkino – maža laiko. Tad patys užkopėme gan greitai į kalno viršūnę (ir buvome visiškai šlapi nuo prakaito), kur įsikūręs mūru apjuostas Lipari senamiestis. Apžiūrėję čia stovinčią katedrą, pasižvalgę į stulbinančius vaizdus apžvalgos aikštelėje, leidomės atgal žemyn, tačiau šį kartą jau kitu keliu – tiesiai į judrųjį centrą.
Išties Lipari – tiesiog kurortinis miestas. Vasarą čia pilna žmonių, o centrine gatve driekiasi barai bei suvenyrų parduotuvės. Užsukus užkasti, pašnekino greitojo maisto pardavėja – iš pradžių ji mus palaikė turistais iš Ukrainos, o vėliau teigė, kad lietuvių kalba panaši į rusų. Na, bet maloni moteris buvo, o ir valgis gan skanus.
Greitai praėjo Lipari skirtas laikas. Visi sugrįžome į laivą – sukaitę ir jau kiek pavargę. Tokiame karštyje nuovargis juntamas jau po poros valandų vaikščiojimo… O tą dieną pavėsyje buvo 35 laipsniai karščio. Taip, pavėsyje, bet mes vaikščiojome gatvėmis, kai virš mūsų galvų tiesiai švietė Saulė! Sunku nupasakoti tą jausmą, kai stovint ir nieko neveikiant jaučiami nugara riedantys prakaito lašai, o ištroškus pusė litro vandens – rodos vienas gurkšnis.
Po 10 minučių pasiekėme ir kitą visai šalia esančią Vulkano salą, garsėjančią savo purvo voniomis bei karštu nuo ugnikalnio garų vandeniu paplūdimyje. Salą sudaro keturi krateriai, tačiau Vulkano salos ugnikalnis ramiai miega – paskutinis išsiveržimas buvo prieš daugiau nei 200 metų. Išlipus į krantą, ėjome link purvo vonių bei karšto vandens paplūdimio. Iškart pastebėjome baisią smarvę – tarsi kas būtų taip pagadinęs orą, jog kvėpuoti nebūtų kuo. Tačiau tai tik siera, o prie kvapo greitai pripratom… Išties pasidarė gan net malonu.
Ši turistinės išvykos vieta buvo kiek nesuplanuota, kadangi skirta tik pusantros valandos maudynėms – spėjome pasidžiaugti tik karštu vandeniu paplūdimyje. Deja, bet purvo vonioje neišsimaudėme… Nors ir to pakako, buvo išties neįprasta: visas paplūdimio dugnas uolėtas, vien akmenys, tad vaikščioti teko keturiomis, kad neparkristi ir nesusidaužti, o vietomis pro akmenis prasiskverbęs karštas oras kilo burbuliukais ir atliko masažo funkciją.
Pakeliui į paskutinę Stromboli salą, plaukėme pro Italijos turtuolių mėgstamą Panarėją. Matėsi prie kranto pastatytos vilos, šalia – milijonus kainuojančios jachtos. Taipogi teko praplaukti ir pro nedidelę negyvenamą Baziluco salą, kuri išties atrodė lyg du milžiniški akmens gabalai. Tačiau kontrastas tarp rudos uolėtos salos ir ryškiai mėlynos Tirėnų jūros – lyg iš kelionių žurnalo viršelio.
Stromboli salos pasididžiavimas – vienas aktyviausių Europoje ugnikalnis Stromboli, kurio įspūdingi „pasirodymai“ vyksta maždaug 4 kartus per valandą. Gražiausi vaizdai – naktį, bet kadangi mes buvome dieną, gėrėtis galėjome tik rūkstančiais dūmais viršūnėje. Tai mano pirmasis matytas „gyvas“ ugnikalnis iš taip arti – buvo visai įdomu. Stačiausias šlaitas visas išdegęs, juodas, nes pro čia šimtais gyvačiukų ilgainiui susiformavusiais kanalais teka lava tiesiai į jūrą. O iš kitos salos pusės įsikūrę gyventojai, pastatę čia visą kurortinį miestą, teigia, kad yra visiškai ramūs dėl gyvenimo aktyvaus ugnikalnio pašonėje.
Išlipus į krantą Stromboli saloje, akys iškart nukrypo į paplūdimį – jis visas juodas, išklotas juodais vulkaniniais akmenimis! Toliau horizonte matoma žaluma, o Stromboli ugnikalnis regimas iš bet kurio salos kampo. Nors organizuojami kopimai į patį ugnikalnį, mums skirta buvo vos pusantros valandos. Kaip visada, sekėme žmonių pavyzdžiu ir kilome nežmoniškame karštyje į kalną link apžvalgos aikštelės. Pastatai čia dažniausiai balti, vienas kitas kitokios spalvos. Gatvės labai siauros, nors žmonės didelių mašinų čia ir neturi. Turbūt dažnesnė susisiekimo priemonė – valtis.
Apsižvalgę, nusipirkę kelis suvenyrus, traukėme link laivo. Dar buvo likę laiko, tad atsigaivinome ypač skaidriame vandenyje. Beje, Lipari saloje beveik visose suvenyrų parduotuvėse buvo galima nusipirkti vulkaninių juodų akmenų, kurių kaina dažniausiai buvo 1 euras, o čia – galima buvo prisirinkti nuo žemės! Ir, galų gale, plaukėme namo. Buvau tiek pavargęs, kad užmigau laive prie stalo valandėlei (kaip ir didžioji dalis laivo keliauninkų). O vėliau plaukiant dar teko pamatyti per bangas šokinėjančius delfinus. Kelionė buvo išties įsimintina, o ir ji įamžinta video filme, tad išliks visam gyvenimui!
