Juliaus Osokino tinklaraštis

Banana ice desertas kilęs iš JAV Kalifornijos valstijos ir yra ypač populiarus ten už Atlanto esančiuose pramogų parkuose, pvz. Disneilende. Taip, žinau, kad šiuo metu žiema, kad labai šalta ir derėtų šildytis karšta arbata, bet radęs šį receptą, negalėjau atsispirti neišbandęs.

Gaminimui reikalingi:

• Bananai
• Mediniai arba plastikiniai pagaliukai
• Šokoladas (bet koks, tik be priedų)
• Pienas
• Pagardai (riešutai, kokoso drožlės, mažyčiai saldainiukai, ir t.t.)

Nulupame bananus, supjaustome per pusę ir sukišame į kiekvieną nupjautą galą po medinį arba plastikinį pagaliuką. Puode lėtai kaitindami išlydome šokoladą, įpylę šiek tiek pieno, kad masė gautųsi skystesnė (žinoma, galima ir patiems pasigaminti šokoladą iš kakavos). Išjungiame viryklę ir paliekame kelioms minutėms, kol šokoladas pradės tirštėti. Imame bananą, mirkome šokolade, tada į pasirinktus pagardus. Paruoštus bananus dedame ant maistine plėvele išklotos lentutės, tada atsargiai į šaldymo kamerą kelioms valandoms.

Pats gaminimo procesas trunka tik apie 15 min., tačiau tam, kad bananų skonis taptų panašus į ledų, reikia kantriai išlaukti bent 3 valandas. Šis desertas yra pasakiškas, tuo net neabejokite. Pats tas karštą vasaros dieną, bet tinka ir žvarbų žiemos vakarą.

Skanaus!

Vakar vakare žinojau, kad šiandien gaminsiu vištieną. Bet nesinorėjo gaminti standartišką ir pamėgtą saldžiarūgščiame padaže. Norėjosi išmėginti kažką naujo, gaminti pagal kokį seną tradicinį receptą, tad neilgai pakapstęs po virtualiąsias patiekalų knygas, atradau gan įdomų itališką patiekalą.

Žodis piccata italų maisto ruošime apibūdina pjaustytą, keptą mėsą, patiekiamą su citrinų, sviesto ir prieskonių padažu. Pats populiariausias ir yra – vištiena piccata, kurią gaminau ir mėgavausi šiandien, tad receptu ir įspūdžiais noriu pasidalinti su visais.

Vištienos kepimui:

• 400 g vištienos krūtinėlės
• ½ stiklinės kvietinių miltų
• 3 šaukštai aliejaus
• 2 šaukštai sviesto
• Druska
• Pipirai

Padažo gaminimui:

• ½ stiklinės balto vyno
• ¼ stiklinės citrinų sulčių
• ¼ stiklinės vištienos sultinio
• 3 šaukštai sviesto
• 4 šaukštai kaparėlių
• Druska
• Pipirai

Vištienos krūtinėlę supjaustome plonais gabalėliais, pamušame, kol ji pasidarys beveik permatomai plona. Pabarstome druska ir pipirais, voliojame miltuose ir kepame įkaitintame aliejaus ir sviesto mišinyje. Iškepus vištieną, į tą pačią keptuvę pilame vyną ir kaitiname ant didelės liepsnos, kol pusė nugaruos. Supilame citrinų sultis, vištienos sultinį ir užviriname. Įmaišome sviestą, kaparėlius, įberiame šiek tiek pipirų, druskos. Viską išmaišome, sudedame atgal į keptuvę vištieną. Kelias minutes pakaitiname, išmaišydami vištieną su padažu. Patiekiame karštą, galima su ryžiais arba makaronais.

Šis patiekalas yra rūgščiai sūraus skonio, tad patiks ne visiems, o pagaminimui užtruksite maždaug 50 min. Asmeniškai man vištiena piccata nebuvo kažkas labai ypatingo, tiesiog gan neblogas maisto paįvairinimas. Svarbiems svečiams, deja, gaminčiau kažką kito! Bet pamėginti visada būtina.

Skanaus!

Nesu didis žaidimų mėgėjas, niekada ir nebuvau. Juolab, kad naudoju obuolinę operacinę sistemą, kuriai žaidimų tikrai nėra apstu. Tačiau jei kas mane labai sudomina, sunku atsitraukti. Taip buvo ir su „Machinarium“ – pradėjęs žaisti vakare, supratau, kad laukia bemiegė naktis…

Žaidimas vyksta sename, surūdijusiame robotų mieste, kuriame tenka valdyti į šiukšlyną išmestą mažą, mielą robotuką. Susivokus erdvėje ir supratus žaidimo veikimo principus, tenka sugrįžti atgal į miestą bei susiremti su savo skriaudėjais.

Įspūdingo siužeto nėra, tačiau užtenka ir tokio. Visų pirma, mane pakerėjo apipavidalinimas. Žaidimo grafika nuostabi, o valdoma tik Adobe Flash grafikos variklio, kuris leido „Machinarium“ pritaikyti tiek Microsoft Windows, tiek Mac OS X, tiek Linux platformoms. Istorija pasakojama be žodžių, net be raidžių. Žinoma, čia – ne žmonių pasaulis, tad robotų kalbos mes negalime mokėti… Tenka tiesiog akimis stebėti mintis, apipavidalintas judančiais paveikslėliais.

Žaidime svarbiausia turėti užsispyrimo loginių užduočių sprendimui. Kartais užtenka tiesiog reikiamą daiktą sujungti su kitu daiktu, tada gautą rezultatą panaudoti pagal paskirtį, o kartais tenka gerokai pasukti galvą… Na, gal net dažnai. Iš tikro galvosūkiams spręsti prireikia ne tik popieriaus lapo su pieštuku, tačiau kartą net geros klausos. Viena užduotis man priminė kadaise žaistą žaidimą su varlėmis, kuriame teko iš kairiojo krašto varles perkelti į dešinį kraštą, o iš dešiniojo – į kairį. Buvo ir tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanomos. Na, o kad loginės užduotys nesukeltų per didelio galvos skausmo, įdiegta kukli patarimų sistema, kuri parodo, ką konkrečiai reiktų padaryti, tačiau kaip tai padaryti – tenka išsiaiškinti patiems.

Tiek garsai, tiek muzika – be priekaištų. Kartą net užėjo didelis noras šokti, muzika buvo kaip tik mano ausims. Nors aš susilaikiau, mano valdomas robotukas – ne. Vienoje vietoje galima rasti net radiją, kuri gaudo keletų skirtingų radijo stočių bangas, t.y. sklinda skirtinga muzika. Ištyrinėjus pasaulį, galima rasti ir dar daugiau smagių, šypseną keliančių smulkmenėlių.

Nesenai išleistą „Machinarium“ trejus metus kūrė septyni žmonės iš Čekijos, pasivadinę Amanita Design vardu. Tik išleistas jis jau spėjo laimėti apdovanojimą nepriklausomų žaidimų festivalyje už nuostabiausią meno išraišką. Ir man net nekyla jokių abejonių kodėl – žaidimas prisotintas haliucinogeninio narkotiko, prie kurio pripratau jau po 5 minučių ir išsivadavau tik išvydęs pabaigą.

• Demonstracinė žaidimo versija
• Kūrėjų Amanita Design tinklalapis