Juliaus Osokino tinklaraštis

Beveik visą praeitą vasarą lepinausi saulės kaitra ir daugiau nei 10 kg antsvorio negailėjusiomis atostogomis Italijoje. Šiais metais pigus „Ryanair“ kompanijos lėktuvo bilietas iš Kauno oro uosto į Liverpulį pranašavo lietų bei sunkų darbą. Rizikingai, tačiau sėkmingai bilietą pirkau prieš mėnesį iki skrydžio, kuris buvo gegužės 26 dieną, dar tada nežinodamas, ar pavyks sėkmingai iki lėktuvo pakilimo užbaigti sesiją universitete, ar ne. Ir štai jau beveik mėnuo, kaip aš čia.

Buvau nusiteikęs prastam orui, dažnam lietui, tad skėtį turėjau rankiniame bagaže dar skrydžio metu. Žinoma, Liverpulis buvo apsiniaukęs, niūrus, kaip kad ir tikėjausi. Bet labiausiai nustebino baisi smarvė, užrietusi nosį tik išlipus iš lėktuvo – tarytum mėšlo dvokas atokiam Lietuvos kaime. Nežinau, gal čia dėl upės šalia, o gal šiaip koks chemikalų lietus buvo tik ką nulijęs… Taip, Jungtinė Karalystė nėra tvarkinga, net ir gąsdinanti 75 svarų bauda už šiukšlinimą nė motais vietiniams.

Kadangi mano kelionės tikslas buvo kiek toliau esantis didmiestis Lidsas, turėjau dviem autobusais keliauti keletą valandų su persėdimu Mančesteryje. Iškart pastebėjau baisų ir sunkiai suprantamą vietinių akcentą, prie kurio nesugebėjau priprasti net štai po mėnesio. Tačiau, nepaisant nesuprantamai suprantamos anglų kalbos, iš pradžių siaubingai atrodusio kairės pusės eismo bei pastovaus pasimetimo prie pėsčiųjų perėjos, kai protas susimaišo, į kurią pusę žvalgytis, Lidsą bei draugės darbovietę pasiekiau sėkmingai.

Pats Lidsas – didžiulis, o ir yra antras pagal gyventojų skaičių Anglijoje. Tačiau, kaip kad sako mano draugė Rūta, labiau pramoninis: nei pamatyti labai daug ko čia nėra, nei šiaip kažkuo garsus. Galbūt todėl apie šį miestą nebuvau net girdėjęs… Žinoma, tiems, kuriems patinka žmonių bei visuotinių parduotuvių begalybė, patiktų ir Lidsas. Šeštadieniais pagrindinėse pėsčiųjų gatvėse čia žmonių lyg per didžiausią šventę pas mus Lietuvoje.

Galbūt klysta tie, kurie įsivaizduoja Jungtinę Karalystę amžino rūko bei lietaus apsuptyje. Galiu drąsiai teigti, kad saulės ir kaitros čia pakankamai. Tačiau dažnais atvejais oras staigiai keičiasi – tą pačią dieną gali ir kaitinti saulė giedrame danguje, ir užklupti liūtis. Tad aš pats nuolat nešiojuosi skėtį… Nors vietiniai čia pripratę: ramiausiai žygiuoja ir kiaurai permirkę, ir dar ypač plonai apsirengę šaltyje. Žinoma, kai nuo pat gimimo tenka augti tokioje aplinkoje, tai organizmas adaptuojasi… Bet atvykėliams tikrai kad pavojinga – nesunku peršalti.

Kadangi Jungtinėje Karalystėje gyvena daug lietuvių, apie daugelį keistenybių jau buvau girdėjęs: nestebino nei du atskiri šilto ir šalto vandens čiaupai (didžiausia nesąmonė, kurią tik teko matyti), nei indų plovimas nepraskalavus, nei po centrą šaltyje pusplikės lakstančios girtos jaunos merginos. Jaunimo kultūra čia iš tikro tragiška, jau pirmąjį vakarą teko išvysti nuogą užpakalį pro autobuso langą, sėdint ir gurkšnojant kavą McDonald’s restorane. Taip, keistuolių čia pilna. Bet po kurio laiko jau niekas nebestebina…

Nors apsistojau pas draugę, kuri gyvena 3 ar net 4 km nuo centro, dažniausiai vaikščiodavome pėstute, kadangi 1,70 svaro už vienkartinį bilietą mokėti tikrai kad nekyla ranka… Ir sportas geras. Tiesa, taksi čia neką brangesni, keliaujant bent jau dviese. O juos dažniausiai vairuoja musulmonai, dar kitaip vadinami babajais. Tačiau jie ne tokie, kokius mes įsivaizduojame – daugelis ir maloniai pabendraus, ir atpažins, jei kokį kartą jau vežė.

Pirmoji naktinė išvyka į Lidso klubą buvo dvejopa: nauja, bet neįspūdinga, gera, bet brangu. O ir barai man nebuvo malonūs… Tipiniai angliški, visi net labai panašūs. Jau galvojau, kad niekas neprilygs mėgiamoms Vilniaus vietoms, kol kartą neužsukome į „Neon Cactus“ – mažą, bet siaubingai jaukią vietelę su beprotiškai skirtingais ir įdomiais žmonėmis, vežančia muzika bei kažkur ore tvyrančia teigiama nuotaika. Tai vieta, kur tikrai vesčiausi atvykusį svečią, tad rekomenduoju visiems, kurie kokiu tai būdu atsidurs Lidse.

Daug kas sako, kad jau nebe tie laikai, kai darbą Jungtinėje Karalystėje galima buvo rasti, užėjus į pirmą pasitaikusią kavinukę ar restoraną. Taip, tuo teko įsitikinti pačiam. Bet darbą radau, tik kad neilgam… Ir štai, praėjus mėnesiui, nusprendžiau judėti pirmyn. Atvykau čia ne tik kad padirbėti, tačiau ir įgyti kuo daugiau patirties, galbūt net suprasti, ko noriu iš savo ateities. Tad šiandien atsisveikinu su Lidsu, paskutinį kartą gaminu mylimai Rūtai pietus ir keliauju į kitą Anglijos pusę – kurortinį miestą Braitoną. Nuotykiai tęsiasi…

Būdamas Italijoje, pamačiau nemažą dalį Kalabrijos regiono, kuriame susiformavę įspūdingi didžiuliai miestai, o prie jūros krantų – kurortiniai jaukūs miesteliai, išlaikę senąją tradicinę itališką dvasią. Į tuos, kurie mane sužavėjo, grįžau dar ne kartą.

Lamecija Termė

Artimiausias didmiestis, į kurį dažnai vykdavome prekintis. Jokių grožybių, jokių didybių – tiesiog daug pastatų, daug žmonių, daug parduotuvių. Turbūt tai ir buvo pats nemėgstamiausias miestas iš visų, kadangi, kaip jau rašiau ankščiau, čia mes atsirasdavome tik reikalui esant, pavyzdžiui, iš Lamecijos Termės traukinių stoties vykome į Siciliją.

Pico

Pirmasis aplankytas kurortinis miestas vadinosi panašiai kaip mano mėgstamas valgis – Pico. Nedidelis, tačiau jaukus, o ir klaidus tarytum labirintas. Siauromis gatvelėmis nusėtas ir kalnuotoje vietovėje įsikūręs stebino egzotiškais vaizdais, turistų gausa ir žėrinčiu skaisčiai žydru paplūdimiu.

Čia važiavome net keletą kartų, kadangi miestas nuo Akonijos vos už 25 kilometrų. Kartais tiesiog užsinorėdavome ledų ir lėkdavome į ledainę Pico mieste jų skanauti. Čia gaminami ypač skanūs „Tartufo“ ledai: įvairiausių rūšių, iš natūralių produktų, tačiau ypač kaloringi.

Falerna Marina

Kartą Indrės darbovietėje susipažinau su vienos bendradarbės vyru, kuris gan suprantamai kalbėjo lietuviškai. Vyriškis ne kartą svečiavosi Lietuvoje, tad per keletą mėnesių sugebėjo gan neblogai pramokti tiek, kad įmanoma gan normaliai susišnekėti, nors pats yra tikras grynakraujis italas (neatskleisiu, kokiais nedorais kėslais jis svečiavosi mūsų krašte). Na, vieni gabūs kalboms, kiti nelabai (kaip kad aš – nesugebėjau normaliai išmokti itališkai per tuos kelis mėnesius).

Vieną dieną sugalvojome jį aplankyti ir apžiūrėti nuosavą nedidelį bariuką, esantį kažkur Falernos Marinos kurortinio miestelio prie Tirėnų jūros pakraštyje. O surasti jį mums buvo problematiška: italai jau tokie žmonės, kad padėti tikrai su mielu noru padeda, tačiau kartais, greičiausiai, net nežinodami reikiamos vietos. Vieni mus nukreipė vienu keliu, kiti – visiškai priešingu, bet po maždaug pusvalandžio (o gal net visos valandos) pavyko surasti būtent tą jaukų bariuką, kuriame pasitiko pažįstami veidai.

Pašnekesiai, vaišinamas alus ir ledai – čia tai kasdienybė, nes taip jau priimta. Dar net lauke keptų blynų su „Nutella“ šokoladiniu kremu privalgėme. Beje, čia daug visokių gėrybių pridaro su „Nutella“ – įvairios bandelės, rageliai, tortai, net ant picų tepa! Keista, kadangi pas mus šis cheminis skanėstas nėra populiarus.

Tropėja

Pusseserės mama jau buvo pasakojusi apie įspūdingą pilį ant kalno šalia Tirėnų jūros kranto, tad vis susisiekus internetu klausdavo, ar jau aplankiau šį miestą. Ir kartą nuvykome… Tiesa, manęs jis nesužavėjo taip, kaip Pico. Na, o gal tiesiog jau buvau pripratęs prie Italijos grožio.

Miestas didesnis, žmonių gausa primenantis mūsiškę Palangą, tačiau vietoje tilto – aukštai ant kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Ant prie pat jūros kranto esančios uolos pastatyta ir įspūdinga pilis, kuri aptverta didele tvora, tad artyn prieiti negalėjome. Tai ir yra pagrindinis Tropėjos simbolis, įamžintas kone ant kiekvieno suvenyro. Miestas ypač lankomas turistų iš Vokietijos, kaip ir daugelis kitų Kalabrijoje.

Italijoje praleidau beveik keturis mėnesius: pažinau svetimą kultūrą, pakeliavau ir supratau daugelį dalykų, o ir siaubingai gerai praleidau vasarą. Tačiau viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą, o ilgesys privertė sugrįžti atgal į Lietuvą, kur daug šalčiau, kur žmonės šypsosi mažiau, tačiau, kaip ten bebūtų, kur tėvai, draugai ir vis dar nebaigti mokslai.

Prižadėjau sau, kad dar kada sugrįšiu į Italiją. Ti amo!

Mėgstu kompiuteryje turėti paprastą, daug laiko nereikalaujantį, smagų, tačiau ir įdomų žaidimą, kai norisi trumpam atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo darbų. Geriausia dar tada, kai viskas valdoma viena ranka, o kitoje – karštos kavos ar arbatos puodelis. Kartą išbandžiau žaidimą „QuantZ“ – visiškai mano reikalavimus atitinkantį Gamerizon šedevrą.

Žaidime tenka pele valdyti kubą (kai kuriuose lygiuose jis dar ir deformuotas), ant kurio metami įvairiaspalviai kosminiai kamuoliai. Tikslas paprastas – sunaikinti visus kamuolius ant kubo, o tai padaryti galima keliais būdais. Pagrindinis ir pats paprasčiausias, žinoma, šalia sumesti keletą vienos spalvos kamuolių (šiuo atveju mažiausiai 4). Žaidimo eigoje išmokstama ir sprogdinti bei sudeginti kamuolius, kas ne tik kad palengvina pagrindinę užduotį, tačiau ir duoda papildomus taškus. Sunaudotų kamuolių skaičius, laikas bei sprogimų kombinacijos lemia galutinį rezultatą.

„QuantZ“ siūlo tris žaidimo režimus: veiksmo, strategijos bei galvosūkių. Daugiausia laiko reikalauja galvosūkių režimas, kuriame su tam tikru kiekiu ir nustatytomis spalvomis kamuoliukų tenka išspręsti sukurtą užduotį, kurių iš viso per šimtą, tačiau reikia pirma išspręsti pirmąsias, norint atrakinti sudėtingesnes. Strategijos režimas lepina 12 unikalių pasaulių gausa, o jei norisi greitai išjudinti smegenėles – veiksmo režimas tam puikiausiai tinka.

Kadangi žaidimas naujas, jis aprūpintas modernia 3D grafika, šiuolaikiškais spec. efektais, kokybišku garsu. Sumanūs kūrėjai pasirūpino ir sistemų suderinamumu, tad žaidimas skirtas tiek Microsoft Windows, tiek Mac OS X, tiek Linux platformoms.

Žaidimas nusisekė. Paprastas kaip 2×2, tobulas, kaip Pitagoro teorema, gražus, kaip pagaliau sužaliavęs pavasaris. Mano obuoliuke, manau, jis pagyvens, kadangi puikiai tinka greitam atsipalaidavimui. Daugiau iš „QuantZ“ tikėtis neverta, nesitikėjo ir kūrėjai. Ir visiškai neturėtų būti gaila išleisti kiek daugiau nei 30 Lt, kad nereikėtų būti vienaakiu piratu.

• Demonstracinė žaidimo versija
• Pirkti žaidimą internetu
• Kūrėjų Gamerizon tinklalapis

Dar besimokydamas mokykloje žinojau, kad noriu studijuoti informatiką – kas mano supratimu buvo su kompiuteriais susiję mokslai. Tad, pildydamas stojamuosius, nemačiau didelio skirtumo tarp „Inžinerinės informatikos“, „Kompiuterių inžinerijos“, „Informacinių sistemų inžinerijos“ ir t.t. Deja, reikėjo pasidomėti ir išsiaiškinti plačiau. Po skambiu pavadinimu „Kompiuterių inžinerija“, į kurią įstojau, slypėjo visiškai technikos mokslai varžų, diodų, voltmetrų ir kitų keistenybių mylėtojams.

Iš pradžių viskas buvo įdomu, įtraukiančiai smalsu, nes nauja. Mūsų laidai pasisekė, nes mokslus pradėjome naujai suremontuotame Vilniaus Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakultete, kuris randasi kiek prastesniame Vilniaus rajone, tačiau netoli centro. Įdomu tai, kad pirmasis sutiktas grupiokas Kornelijus yra lyg šiol geras ir vienintelis iš senosios grupės išlikęs draugas. Paskaitos pirmame kurse buvo maždaug vienodos, kaip ir kitų specialybių: matematika, kūno kultūra, duomenų bazės, užsienio kalba, fizika ir t.t. Būtent tokie informatiniai dalykai, kaip kad programavimas, kompiuterinė grafika, diskrečioji matematika man patiko, domino, tad rezultatai buvo gan aukšti, o ir pasiekti be jokių sukčiavimų.

Vėlesniuose kursuose viskas pasikeitė. Prasidėjo tikrieji specialybės dalykai: elektromagnetinio lauko teorija, signalai ir grandinės, elektronikos įtaisai ir t.t. Asmeniškai manęs jie nedomino, visiškai nesu „geležies“ mėgėjas, tad mokslų lygis krito, dėstytojai reikalavo labai daug iš studentų, atsirado skolos, o galų gale ir neišvengiamas kurso kartojimas. Ne veltui Elektronikos fakultetas laikomas bene sunkiausiu mokslo atžvilgiu iš visų VGTU fakultetų. Apie kyšius dėstytojams nedera net sapnuoti…

Šiuo metu reikalai kiek pagerėjo, kadangi teisingas mano žingsnis buvo pereiti iš dieninių studijų į vakarines, o tai reiškė: glaustesnę visų dalykų medžiagą, atlaidesnius dėstytojus, apskritai lengvesnį mokslą. Teko pakeisti ir specialybę, kadangi Elektronikos fakultetas siūlo tik labai panašias į mano buvusią specialybę „Telekomunikacijų inžinerijos“ vakarines studijas (neakivaizdinių visai nėra), o ir bakalaurą studijuoti reikia jau ne 4, o 5 metus. Bet esu patenkintas, nors ir tenka nemažai mokėti už mokslą. Visad su paguoda sau tariu, kad ateityje atsipirks, kad specialybė tikrai perspektyvi, naudinga ir gerai vertinama užsienyje (Lietuvoje elektronikai labai nuvertinami, užsidirbti daug bent jau šiuo metu tikrai nepavyktų).

Naujoji specialybė nuo senosios skiriasi nedaug, tačiau, manau, ji gal net vertingesnė: mobilieji telefonai, internetas – neatsiejama kasdienybė, kurios tobulėjimui galo dar nesimato. O vakarinis kursas leidžia dirbti (jei pavyksta darbą rasti!), nes paskaitos visada vyksta nuo 18:10 iki 21:30. Žinoma, darbo dienomis laisvo laiko tokiu atveju visai nelieka. Kursas taipogi trumpesnis, studijos prasideda rugsėjo viduryje, o baigiasi birželio pradžioje (tačiau dažniausiai studentai tariasi su dėstytojais ir egzaminus išsilaiko dar neatėjus kalendorinei vasarai).

Pabaigai norėčiau paskatinti dabartinius abiturientus labai kruopščiai rinktis specialybę. Į VGTU Elektronikos fakultetą verta stoti tik tuo atveju, jei fizika ir matematika sekasi puikiai, o namuose vietoje „Playboy“ žurnalų ant stalo mėtosi mikroschemos bei lituoklis.

P.S. Straipsnis rašytas tame pačiame Elektronikos fakultete, laukiant egzamino per klaidą ne tame aukšte, kuriame jis vyko (tačiau į egzaminą spėjau, laiku susigaudžiau, viskas tvarkoje).